2017 m. liepos 26 d., Treciadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Birutė Mačienė: kai būdama žurnalistine tapau draudike

2017-05-16
 
Birutė Mačienė

Birutė Mačienė

 

Eltos korespondentė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė

 

Tais laikais, kai į kritiką spaudoje kritikuojamos institucijos (ir įstaigos, įmonės) privalėjo reaguoti bei raštu atsakyti per dvi, labai retai (jei reikėdavo išsamesnio tyrimo), - per keturias savaites. Kai mašinėle atspausdinęs straipsnį, autorius gaudavo ant rankraščio pasirašyti po trafaretiniu sakiniu „faktus, citatas, vardus ir datas tikrino...".

Kai redakcijos pašte būdavo nemažai skundų (nors ne pagal kiekvieną jų vėliau tekdavo rašyti tekstą), tada mažai kas Lietuvoje ką nors konkretaus girdėjo apie žurnalistinį tyrimą, kuris būtų atliktas laikinai pakeitus profesiją. Taip sakant, „įsiterpus į aplinką", į kurios reikalus geriau pasigilinęs, o ne vien apie juos girdėjęs, galėtum viską tiksliau popieriuje išdėstyti skaitytojams.

Girdėjom universitete, skaitėm apie kolegos užsieniečio, berods iš tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos, „įsiterpimą" į kažkokią uždarą bendruomenę (ar gaują, ji irgi, suprantama, nebūna vieša), kaip „įsijautęs į vaidmenį", jis bene pusmetį ten praleido. Paskui kažką demaskavo, daugybę paslapčių atskleidė. Iki tokių „aukštumų" net nesvajojom kilti profesine prasme. Kokios dar gaujos?

Man pakako vieną dieną „su redakcijos užduotimi" po Nemuno salą (anais laikais turėjusią jungtį „su žemynu") pavaikščioti ir kišenėj laikant bloknotą, užsirašinėti šiukšles į ją išpilti vežiojusių sunkvežimių numerius. Kai vieno jų vairuotojas pastebėjo, ką veikiu, užsivijo per molynus, šiukšlynus su veržliarakčiu. Skuodžiau kiek įmanydama, - net kvapą užgniaužė. Gerai, kad pakeliui pamačiau kažkokią moteriškę nežinia ko ten ieškojusią. Prie jos pripuoliau, supratusi, kad prie liudininkės mušti tikrai negausiu. Ne ta mada buvo. Tai mane vijęsis „šoferis" ir pasitraukė prie savo transporto priemonės, rankoms valios nedavęs...

Bet kartą „Vakarinės naujienos" gavo skundą. Kleboniškio gyventojai aprašė „vargą su mažais vaikeliais nepritekliuje vargstantį tėvą, kurio jauna žmona nežinia kur leidžia laiką nuo jų atitrūkusi ir netgi nepasirūpinusi, kad draudikai po gaisro sumokėtų draudimo pinigus". Gavau užduotį pirmiausia aiškinti reikalą dėl pinigų. Nuėjau į draudimo įstaigą (anuomet ji buvo viena vienintelė). Sužinojau, kad namas, kuriame šeima gyvena ir kur kilo gaisras, jau seniai negali būti laikomas apdraustu. Nes keletą metų niekas nesumoka privalomojo draudimo mokesčio. Tad ir išmokos negali būti.

Draudikų vadovas rodė man sąrašus daugybės tokių nemokančiųjų ir netikėtai pasiūlė padirbėti „skolų išmušinėtoja". Suderinusi su pačiu šauniausiu „Vakarinių naujienų" redakcijos, kurioje prieš 45 metus pradėjau profesonalios žurnalistės karjerą (kaip tik 1972 - ųjų gegužę, ale tas laikas, siaubas, kaip greit pralėkė), skyriaus (Kauno) vedėju Zenonu Mikalausku, apsiėmiau pabandyti porai savaičių pakeisti profesiją.

Tiesa, tam prireikė dar vienos darbo knygelės, nes ir patys draudikai nenorėjo saviems atskleisti priėmę dirbti žurnalistę. Visi formalumai netrukus buvo sutvarkyti, kaip pagal tuometinę įdarbinimo tvarką priklausė. Iš savo naujo darbdavio gavau sąrašą gyventojų, kurie laiku nesumokėjo privalomojo (toks tais laikais buvo) nuosavų namų draudimo mokesčių. Tiesa, man skirtame sąraše paliko, galima sakyti, tik skolininkus, gyvenančius Kleboniškio gyvenvietėje, kuri, gerai bent tai, dar nebuvo išaugusi paties miško sąskaita, kaip šiais laikais. Namai ten nebuvo ištaigingi, mokesčiai - nedideli.

Autobusu pasiekiu gyvenvietės centrą, galinę stotelę. Vaikštau, užeinu į kiemus, kalbuosi su gyventojais. Kai kurie pasiryžę tuoj pat sumokėti ir atskaičiuoja man į delną po keletą rublių bei tvarkingai pasirašo žiniaraštyje. Ir jie, ir aš, pinigus paėmusi. Bet daugiausia išgirstu atsakymą „dabar neturiu pinigų, sumokėsiu, kai galėsiu". Mane tenkina ir toks variantas. Vaikštau dieną, kitą, jau ir antra savaitė įpusėjusi. Apsiprantu gyvenvietėje, o ji apsipranta su manimi.

Nuošalų namą, kurio šeimininko vargus skunde redakcijai kažkas parašė, randu ne iš karto. Jau žinau, kur jo ieškoti, - einu drąsiai miško taku, į gilumą (šiais laikais tos drąsos tikrai nebūtų). Matau, iš priekio ateina toks pusamžis vyras su peiliu rankoje bei krepšiu kitoje. Grybauja. Dėl viso pikto užkalbinu jį ir klausiu, kur čia toks ir toks žmogus gyvena. Girdžiu, sako: „Tai - aš. Dėl ko manęs ieškot?"

 Aiškinu, kad draudime dirbu, o jis įsiskolinęs draudimui.  Vyras primygtinai siūlo pažiūrėti, kaip jis dabar gyvena, po to, atseit, galėsim apie skolą pakalbėti. Nėra kur dėtis, - einu šalia, link jo namų. O namuose, kurių vienas galas apdegęs (taip ir nepasakė, dėl ko gaisras buvo kilęs), vaikai verkia. Nepatikėjau pamačiusi, jų buvo net penki. Gal pametinukai. Mažiausias - lovytėje, apsidirbęs. Vyras mane prašo: „gal moki vystyklus pakeisti, tai pagelbėk.. Aš tuo tarpu ką nors vaikams valgyti išvirsiu.". Pasiraitoju rankoves ir...

Žodžiu, baigiasi tuo, kad ir vystyklus pakeičiu, suterštus išplaunu, nes daugiau pamainos nebus (šeimininkas vandens iš šulinio pasemia). Paskui padedu jam išvirti vaikams košės, dar skystos (produktų atsargų mažoka) sriubos. Kalbamės apie gyvenimą, apie jo šeimą. Vyras pasakoja, kad jo žmona - 25 metais jaunesnė už jį. „Labai sunkiai ji dirba, kareivinėse, sandėlininke. Dažnai gauna budėjimus naktimis, grįžta pavargusi, būna pikta. Suprantu aš ją, - juk jauna, visko norisi, o man - daugiau ramumo reikia, tai namie prie vaikų lieku. Neturiu kada į darbą vaikščioti. Ir pinigų vis trūksta. Tie vaikai vienas po kito vis gimsta..."

Taigi, skundo iš Kleboniškio galiausiai taip ir neišnagrinėjau, straipsnio neparašiau. Bet laikinai pakeitusi profesiją, draudime, pamenu, užsidirbau, per dvi savaites - net 85 kapeikas. Kai pasirašiau algalapyje ir dar padėjau ant stalo prašymą atleisti mane iš darbo, savo laikinajam „bosui" pasakiau, tikėjusi pasakojimais apie „pasakiškus" draudikų uždarbius. Jis į tai atšovė: „Tie, kurie seniai dirba, turi daug patirties, žinoma, neblogai procentų prikaupia, tai daug ir uždirba. Tavo surinkta nepriemokų suma buvo labai maža, - nedaug ir gauni. Padirbėk pas mus keletą metų, ne su priemokom, o su draudimo sutartimis, matysi, kad tikrai daugiau nei redakcijose mes mokame".

Netikrinau...

 

P.S.

Birutė Mačienė  gimė Kaune. Baigė Kauno maisto pramonės technikumą, 1980 - VU (žurnalistiką). 1972-2000 laikraščio „Vakarinės naujienos" Kauno skyriaus mašininkė, korespondentė, skyriaus vedėja. Daugiausia rašė teisėsaugos ir teisėtvarkos, saugaus eismo, gamybos, prekybos, ekonomikos temomis. Rengė reportažus iš Kauno Lietuvos radijui, sukūrė scenarijų televizijos užsakymu muzikiniam filmui apie Kauną. Parašė keletą brošiūrų. 2001-07 Kauno savivaldybės mero patarėja ir atstovė spaudai, nuo 2007. ELTA politikos skyriaus korespondentė. Nuo 1987 LŽS narė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė. Konkurso „Gintarinė triūba" diplomas (1970).

LŽS inf.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-12 08:56
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

SS

2017-05-26 09:33

Birute, tai gal gali iš šiandien mane apgrausti nuo gražių čigonių kerų?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media