Žurnalistikos istorija

Domas Šniukas

Caro valdžioje buvusi Lietuva neturėjo daugelio, ypač kūrybinių sričių profesionalų. Laikraščius leido, prozą ir poeziją rašė, spektaklius statė ir vaidino visuomenininkai - kunigai, gydytojai, advokatai, verslininkai, valstybinių įstaigų tarnautojai. XX amžiaus pradžios visuomeninis gyvenimas,  atsiradusios partijos ir legali lietuviškoji spauda dar nesukūrė terpės, kuri būtų išmaitinusi rašytoją, žurnalistą ar dailininką, be to, sukūrė ideologinių srovių įvairovę. Tyrinėtojai pastebi, kad kiekviena redakcija pirmoje eilėje buvo tapusi  savos ideologijos tvirtove ir jokių tiltų į priešingas tvirtoves nepripažino. Mat čia grūdinosi būsimieji Lietuvos politikai. Daugeliui jų žurnalistika buvo trečiaeilis dalykas - po profesijos ir  politikos - vadovavimo kokiai nors partijai.

Tačiau ir šiuo metu jau radosi žmonių, kurie rašytojo ir žurnalisto profesiją siekė išryškinti, ieškojo solidarizavimosi formų. Metams nepraėjus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1919 m. sausio 25 d. Vilniuje, Benediktinų 2, įvyko visuomenininkų susirinkimas, kuriame buvo nutarta įkurti  Lietuvių raštijos darbininkų sąjungą. Susirinkime dalyvavo Juozas Tumas-Vaižgantas (jis pirmininkavo), Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Balys Sruoga, Liudas Gira, Paulius Galaunė, Marcelinas Šikšnys, Jurgis Talmantas, Adolfas Klimas, - apie 30 žmonių. Trims asmenims - Juozui Tumui-Vaižgantui, Adolfui Klimui ir Antanui Kriščiukaičiui buvo pavesta parengti būsimos sąjungos įstatus ir atlikti organizacinį darbą. Neramus bolševikmetis ir dėl Lenkijos agresijos Vilniaus praradimas sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą, daugelis susirinkimo dalyvių persikėlė į Kauną.

Kaune kūrėsi jaunos valstybės valdžios ir visuomeninės institucijos. Nors buvo atsiradę nemažai naujų partinių ir kitokių leidinių, valdžia taip pat rimtai rūpinosi viešojo informavimo sistema - buvo įkurti Spaudos biuras, Elta, oficiozinis dienraštis "Lietuva". Juose  visų pirma ir pradėjo burtis kūrybingesni žurnalistai ir rašytojai, nes čia iš valstybės kišenės pradėjo mokėti redaktoriams atlyginimus, o autoriams - kuklų honorarą.

Latvijoje ir Estijoje spauda turėjo kur kas senesnes tradicijas, čia jau senokai veikė ir žurnalistų organizacijos. Tad Lietuvai, nori nenori, žurnalistus reikėjo organizuotis ir reprezentaciniais tikslais. Paprastai šią pareigą patikėdavo Eltai, tačiau to greitai buvo jau per maža. Pavyzdžiui, kas turėjo priimti, globoti, lietuviškajai spaudai atstovauti per numatytą 1921 m. gegužės 30- birželio 3 d. Kaune, pirmąkart istorijoje, rengiamą Baltijos šalių žurnalistų konferenciją?

Išvakarėse redaktoriams ir žurnalistams teko skubos tvarka susirinkti. Pirmininkavo Juozas Tumas-Vaižgantas, pasitarimo dalyvių tarpe matome Balį Sruogą, Adolfą Klimą, Antaną Vienuolį, Vaclovą Biržišką, Augustiną Voldemarą, Joną Laurinaitį ir kitus. Buvo aptarti ne tik karščiausi - kolegų iš Latvijos ir Estijos sutikimo klausimai, bet  ir nutarta paruošti būsimos laikraštininkų sąjungos įstatų projektą.

Baltijos žurnalistų konferencija praėjo pakiliai, tai buvo įvykis, svarbesnis už šiandienos Baltijos Asamblėjos sesijas ar NATO konferencijas Vilniuje. Estai į ją atsiuntė 7, latviai 12 atstovų, lietuviai delegavo 12 žurnalistų.

Lietuva: Juozas Eretas (ELTOS direktorius), Matas Šalčius, Balys Sruoga (abu "Lietuva"), E. Draugelis ("Laisvė"), Jonas Laurinaitis ("Karys"), Antanas Busilas ("Trimitas"), Faustas Kirša ("Sekmoji diena"), Juozas Pronckus, Jonas Strimaitis  (abu "Lietuvos ūkininkas"), Arkadijus Buchovas ("Darbas", "Echo"), Ch.Eljaševas (žydų spauda), Jansen ("Litauische Rundschau").

Svečiai Kauno geležinkelio stoty  pasitikti labai iškilmingai - buvo atlikti trijų valstybių himnai, girdėjosi šūkiai "Elagu Eesti", "Lai dzivo Latvija", "Tegyvuoja Lietuva", pasakytos sveikinimo kalbos. Kai kurie Kauno leidiniai būsimai konferencijai paskyrė vedamuosius straipsnius.

Kauniškė konferencija Baltijos šalių spaudos bendradarbiavimo istorijoje užima išskirtinę vietą.

Ji priėmė dvi tam metui svarbias rezoliucijas: 1. Dėl Baltijos valstybių kultūros, ekonomikos ir karinio bendradarbiavimo; 2. Dėl Baltijos valstybių spaudos ir laikraštininkų bendradarbiavimo.

Pirmąkart buvo iškelta Baltijos santarvės - bendradarbiavimo organizacijos - idėja. "Mes gyvename labai sunkų istorinį laikotarpį ir esame visiškai įsitikinę, kad mūsų tautos turės nugalėti labai didelius sunkumus. Dėl to mes turime susijungti, norėdami pažengti pirmyn ir suderinti mūsų veiklą," - buvo teigiama dokumentuose.

Posėdžiaujančius žurnalistus aplankė Lietuvos Ministras Pirmininkas dr. Kazys Grinius, juos priėmė šalies Prezidentas Aleksandras Stulginskis, paskaitą skaitė užsienio reikalų ministras ir būsimasis Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Juozas Purickis. Svečiai stebėjo Seimo posėdį.

Ne mažesnę, negu priimtos rezoliucijos, reikšmę  turėjo kultūrinė konferencijos programa. Kolegos artimiau buvo supažindinti su Lietuvos problemomis, jos spaudos golgota, kultūra.

Svečiai garlaiviu buvo nuplukdyti iki Jurbarko. Ypač įspūdingas, o šių dienų požiūriu gal ir komiškas buvo svečių sutikimas vėlų vakarą Veliuonos prieplaukoje. Vietos klebono iniciatyva svečius ant Nemuno kranto pasitiko daugybė žmonių. Virš jų galvų atsirado du bažnyčios baldakimai. Mergaitės, pasipuošusios rūtų vainikėliais, po žurnalistų kojomis barstė gėles.

Taip mes ėjome per pievą į kalną. Mūsų priešaky buvo nešami  išpuošti bažnytiniai žibintai, kuriuos savo galingose kompozicijose vaizduodavo Lietuvos sūnus Čiurlionis. Paskui žibintus  dainuodami sekė žmonės. Tai buvo ne bažnytinės giesmės, bet lietuvių dainos, viena už kitą melodingesnės, - rašė estų spaudoje vienas konferencijos dalyvių. Dar didesnį įspūdį  paliko dainos ir kalbos ant Gedimino kalno. Klebonas svečiams dalijęs pajuodavusius, gal kelių šimtmečių senumo grūdus, kurie buvo rasti  kasant duobę kryžiaus pamatams.     

Svečiai ir savi žurnalistai buvo skraidinami karo lėktuvais gana plačiai po Lietuvą. A. Vienuolis-Žukauskas susižavėjęs rodęs iš oro A. Baranausko aprašytą šilelį, tačiau išlipęs iš lėktuvo pirmiausia persižegnojo, o po to pareiškė: Tai pirmutinis ir paskutinis mano lėkimas, ir daugiau niekad nelėksiu.

Palydos geležinkelio stoty taip pat buvo iškilmingos, o palikdami Lietuvos teritoriją estų ir latvių žurnalistai iš Joniškio šeimininkams atsiuntė padėkos telegramą.

Svečiai išvažiavo, ir sąjungos kūrimo klausimas vėl buvo užmirštas. Laimė, mūsų kaimynai latviai 1922 m. vasario pabaigoje šventė savo pirmojo laikraščio šimtmetį, į kurį pakvietė ir mūsų žurnalistų delegaciją. Tada visi suprato, kad nebėra kur dėtis - Lietuva privalo turėti, kaip tada buvo sakoma, savo raštininkų organizaciją. Taigi, kaip pripažįsta visi šios sąjungos istorijos tyrinėtojai, jos atsiradimą inspiravo ne tiek profesiniai, socialiniai, kiek atstovavimo poreikiai.

Istorinis steigiamasis literatų ir žurnalistų  sąjungos susirinkimas įvyko 1922 m. sausio 31 d. Jame dalyvavo 14 abiejų profesijų atstovų - Juozas Tumas-Vaižgantas, Matas Šalčius, Bronius Prapuolenis, Jonas Laurinaitis, Antanas Bružas, K.Kristutis, Juozas Pronskus, Petras Ruseckas, Adolfas Klimas, Jonas Strimaitis, Matas Bagdonas, Kazys Samajauskas, Antanas Vienuolis-Žukauskas ir Pranas Būdvytis. Paruoštus įstatus pasirašyti ir pirmąją Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos valdybą sudaryti buvo patikėta Juozui Tumui-Vaižgantui, Jonui Strimaičiui, Antanui Žukauskui-Vienuoliui, Adolfui Klimui ir Jonui Laurinaičiui. Jie tapo organizacijos signatarais. Vaižgantas, pirmininkavęs susirinkimui, buvo išrinktas ir sąjungos pirmininku.

Jau priimant pirmuosius įstatus buvo pastebėta, kad jie labiau atspindi rašytojų poreikius, organizaciją labiau suka klubo, draugijos, o ne profesinių reikalų gynėjos, profesinės sąjungos link. Buvo pasišauta imtis literatūros istorijos tyrinėjimų, bibliografijos, muziejininkystės, knygų leidimo ir pardavimo.

Pradžioje gana aktyvi buvo klubinė veikla, per metus įvykdavo iki 20 susirinkimų. Buvo svarstomi lietuvių kalbos, literatūros muziejaus steigimo klausimai, Vaižgantas skaitė  paskaitą "Nepriklausomybė - grįžimas prie tautinių idealų", aptarta Salio Šemerio knyga "Granata krūtinėje, keturvėjininkai. Žurnalistai nepritarė pedagogo Antano Vireliūno pasiūlymui, kad iš lietuvių kalbos reikėtų iki vieno išmesti visus tarptautinius žodžius.

Antanas Bružas, vėliau redagavęs "Mūsų rytojų", kaip vieną švietimo formų siūlė įvesti priverstinį laikraščių skaitymą. Gyventojai už nedidelę privalomą  5-6 litų per metus sumą gautų kokį nors dvisavaitinį iliustruotą leidinį. 200 tūkstančių egzempliorių jo leidimas per metus kainuotų 1,2 mln. litų. Kadangi per tą laiką žmonės išgeria degtinės ir alaus už 32 milijonus litų, tokia auka tautos nenuskurdintų.

Buvo kalbama apie spaudos etiką. Įsiminė vieno straipsnio frazė, aktuali ir šiandien: Jeigu spauda ir ne visuomet būna tautos kultūros veidrodis, tai visuomet ji rodo tikrąjį rašytojų ir laikraštininkų veidą. Kiekviena organizacija, net plėšikų, turi savo etikos kodeksą, tad jį privalo turėti ir žurnalistai.

Labai aktualus buvo honoraro klausimas. Pavyzdžiui, Petras Ruseckas teigė, kad žurnalistai ir rašytojai tiesiog nėra susiorganizavę kovoti dėl honorarų. Užtat juos redaktoriai ir ignoruoja: autoriai, girdi, turi rašyti iš idėjos ir dėl garbės. Buvo paminėtas kurioziškas atvejis, kai vieno dienraščio redaktorė, nesunku atspėti, kad tai Felicija Bortkevičienė, taip argumentavusi: Tas autorius labai greitai ir lengvai rašo, rašydamas visai nepailsta ir vargo nepajunta, tai kodėl aš jam turiu mokėti honorarą?

Sąjunga siekė, kad valdžia nustatytų honoraro minimumą net privatiems leidiniams. Švietimo ministerija, Ministrų kabinetas buvo priversti tą klausimą spręsti.

1925 m. buvo įsteigtas sąjungos klubas su restoranėliu, pradėjo vykti smagūs ir net triukšmingi vakarai su programa. Pasirodydavo dramos teatro aktoriai, muzikantai. Pelno tai neatnešė, o po vieno kito skandalo klubas kaip ryškiai atsirado, taip greitai ir nuvyto. Galimas dalykas, kad ir dėl to klubo Vaižgantas 1925 m. atsisakė sąjungos pirmininko pareigų.

Laikui bėgant sąjungoje rašytojų aktyvumas blėso, valdyboje ėmė vyrauti žurnalistai. Kiekviena iš šių dviejų  profesijų pradėjo bręsti, tarp jų radosi vis didesnė takoskyra. Prisidėjo ir politiniai veiksniai. Po 1926 metų valstybės perversmo vis labiau įsitvirtinantis tautininkų režimas paveikė ir spaudą, jos struktūrą. Jeigu Seimų Lietuvos oficiozas - dienraštis  "Lietuva" turėdavo kažkiek perdažyti plunksnas po kiekvienų rinkimų, tad negalėjo užimti kažkokios kietos, antidemokratiškos pozicijos, oficiozas "Lietuvos aidas" tapo visos spaudos prižiūrėtoju, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų dienraščiai perėjo į įstatymais leidžiamą opoziciją.

Žurnalistams iškilo klausimas - ar išsiskirstyti po skirtingas ideologines tvirtoves, ar sukurti organizaciją, kuri juos vienytų. O susivienyti buvo galima profesionalumo, profesinio solidarumo, spaudos etikos ir socialinių reikalų  sprendimo pagrindu. Tai 1929 m. kovo 22 d. ir buvo padaryta išsilukštenant iš bendros su rašytojais organizacijos ir įkuriant atskirą Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Jeigu iki 1925 m. sąjungos narius magiškai jungiantis vadovas , veiklos spiritus movens buvo kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, tai nuo 1925 m. juo tampa kita ganėtinai spalvinga asmenybė - Juozas Purickis. Politikas, diplomatas, žurnalistas, o iki 1929 m. ir kunigas. Buvo paragavęs užsienio reikalų ministro, Seimo nario, o 1925 -1926 metais ir oficiozo "Lietuva" redaktoriaus duonos. Būdamas pastarosiose pareigose jis ir perėmė iš Vaižganto sąjungos vairą.

Lietuvos žurnalistų sąjungai jis vadovavo iki netikėtos mirties 1934 metais. Būdamas geras organizatorius, intelektualas, jis sąjungoje įvedė drausmę, iškovojo žurnalistams lengvatų važiuojant šalies ir savivaldybių transportu, gydantis Birštone ir kitose įstaigose, pradėtas ruošti žurnalistų pensijų projektas. Jo sumanymu Giruliuose buvo pastatyti žurnalistų poilsio namai (vėliau pavadinti jo vardu, nugriauti, apgailėtina, po 1990 m.). Tuo metu Lietuvos žurnalistų sąjunga tapo Tarptautinės žurnalistų federacijos narė, kartu su Estijos ir Latvijos kolegomis įkūrė regioninę organizaciją - Baltijos spaudos santarvę, veikiančia ir šiandien.

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.