2018 m. lapkricio 18 d., Sekmadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: pirmasis redaktorius Visvaldas Miklaševičius

2018-06-23
 
Visvaldas Miklaševičius

Visvaldas Miklaševičius

Jonas Laurinavičius

 

 

Nuo pat pradinės mokyklos iki šios dienos, kai man jau tuoj bus aštuoniasdešimt metų, visa mano būtis suaugusi su spauda, daugiausia rajonine, o jos redakcijose esu iš dirbęs penkiasdešimt penkerius metus.
Tad aiškinti nereikia, kiek daug žurnalistų yra buvę mano vadovai, patarėjai, bendradarbiai... Jų buvo visokių - ir iškilių asmenybių, ir vidutinybių, ir atsitiktinių spaudos pakeleivių... Skaudžiausia, kad kai kurie gabūs, talentingi žurnalistai per savo žmogiškąsias silpnybes (ypač polinkį į alkoholį), dar pilni kūrybinių jėgų, iškeliavo į dausas...
Pirmosios mano žinutės pasirodė Daugų rajono „Komunizmo aušros" laikraštyje 1953 m. rugpjūčio 22 d., kai man buvo penkiolika ir buvau baigęs Onuškio vidurinės mokyklos šeštą klasę. Tai buvo man artimiausias laikraštis, nes jame vis rasdavau publikacijų apie savo gimtąsias apylinkes, pažįstamus žmones. Tačiau aš nieko nepažinojau iš redakcijos žurnalistų. Pirmoji pažintis buvo po dvejų ar daugiau metų. Vienos pamokos metu į klasę įėjo mokyklos direktorius Alfonsas Černiauskas, būsimojo rašytojo Rimanto Černiausko tėvas, ir, nutraukdamas mokytojos pamokos aiškinimą, pasakė:
- Laurinavičiau, ateik pas mane į kabinetą. Redaktorius Miklaševičius tau skambina...
Na, še tau, kad nori! Aš gyvenime dar nebuvau kalbėjęs telefonu, o čia dabar reikia su redaktoriumi kalbėti... Nutirpau visas. Mokykloje tik tas vienas telefono aparatas ir tebuvo - direktoriaus kabinete.
Nežinojau, nei kur čia kalbėti, nei kur klausyti... Mano nuostabai, tai daryti labai paprasta... Netgi patiko... O redaktorius paskambino norėdamas pasitikslinti kai kurias mano rašinėlyje minimas pavardes, vardus...
Tur būt jau kitą pavasarį aš su vadovėliais krepšy, gėrėda masis Rieznyčios kaime žydinčiomis alyvomis, išlakiais pakelės gluosniais, iš lėto pėdinau Onuškio - Aukštadvario vieškeliu. Staiga šalia sustojo lengvasis automobilis. Žmogus, sėdintis prie vairo, atidarė dureles ir paklausė manęs, ar jis tuo keliu nuvažiuosiąs į „Aušros" kolūkio kontorą.
- Nuvažiuosite, - patikinau. - Aš ir gi į kontorą einu.
- Tada sėskis, pavėžėsiu...
Aš vėl gi nebuvau važiavęs lengvąja mašina, tik kolūkio sunkvežimio kėbule ir kabinoje, nes tik tokį transportą kolūkis teturėjo...
- Aš esu „Komunizmo aušros" redaktorius, - atviravo vyriškis. - Tur būt skaitai tokį laikraštį.
Aš linktelėjau galvą.
- Taip. Skaitau.
Redaktorius tęsė:
- Čia mums iš „Aušros" kolūkio, iš Onuškio vidurinės mokyklos, daug rašinėja toks Jonas Laurinavičius. Gal tu pažįsti jį?
- Aš ir esu Laurinavičius...
Redaktorius vos neprarado žado. Sustojo.
- Tad būkime pažįstami, - ištiesė man ranką. - Aš Visvaldas Miklaševičius.
Nuo tol mano bendravimas su redakcija tapo dar intensyvesnis, ypač man mokantis vienuoliktoje klasėje 1957-1958 mokslo metais.
V. Miklaševičiaus rūpesčiu prie redakcijos susibūrė jaunųjų literatų būrelis. Jo nariais tapo Petras Panavas iš Daugų (dabar žinomas poetas, gyvena Utenoje), Juozas Miglinas iš Alovės (kelių poezijos knygų autorius), Aldona Sabonytė, keturi moksleiviai literatai iš Onuškio vidurinės mokyklos (tarp jų buvau ir aš). Redaktorius į literatų susirinkimus kviesdavosi poetus (A. Matutį ir kt.), pats rengė literatų kūrybos puslapius laikraštyje, taip pat radijo valandėles per Daugų rajono radijo mazgą.
Buvo tikras jaunųjų literatų draugas. Vieną kartą mus, onuškiečius literatus, buvo pasikvietęs į svečius pas save į Alytų. Rodos, trise nuvažiavome. Atsimenu, kad butas buvo labai tvarkingas, daug knygų, vazonų ir... pianinas. Mums jis kažką paskambino. Nė vienas iš mūsų nebuvome matę pianino, nebuvome girdėję juo skambinant. Visam gyvenimui liko malonūs įspūdžiai, pri siminimai. Nenutraukiau ryšio su redaktoriumi ir vėliau, jau baigęs vidurinę - iki pat 1959 m. pabaigos, kai buvo panaikintas Daugų rajonas ir tų metų gruodžio 10 d. išleistas paskutinis laikraščio numeris. 
V. Miklaševičius buvo paskirtas „Tiesos" dienraščio korespondentu Alytuje. Važinėjo po aplinkinius Dzūkijos rajonus, atvažiuodavo ir į Kaišiadoris, užeidavo į redakciją ir visada maloniai pabendraudavome, gaudavo reikalingų žinių savo rašiniams. Tik tada nebuvo madinga vaišinti svečią kava, nes ji buvo deficitinė prekė, todėl nesame kartu išgėrę nė puoduko...
Pagerbdamas šviesų savo rašinukų pirmą jį Redaktorių, noriu truputį plačiau apie jį papasako ti. Visvaldas Brigitas Miklaševičius gimė 1926 m. spalio 8 d. Vyžuonėlių k. (Utenos aps.). Jo tėvas buvo 1918 m. nepriklausomybės kovų dalyvis. Ūkininkauti nesisekė, ūkį išvaržė ir tėvas emigravo į Australiją darbo ieškoti. Mama persikėlė į Kauną. Čia Visvaldas lankė pradžios mokyklą, paskui „Aušros" berniukų gimnaziją. Karo metais mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Baigė filosofijos studijas ir įgijo puikų muzikinį išsilavinimą. Garbės kanauninkas P. Dogelis padovanojo jam pianiną, kurį ir matėme jo bute Alytuje. V. Miklaševičius tuoj po karo paliko dvasininkų luomą. 1948 m. pavasarį jis pradėjo dirbti muzikos mokytoju Alytaus 2-ojoje gimnazijoje. Vadovavo chorams. Buvo pirmosios pokario metais Alytaus apskrities dainų šventės vyriausiuoju dirigentu.
Gabų pedagogą, organiztorių švietimo skyrius paskyrė Daugų vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1954-1956 m. jis buvo Daugų rajono kultūros skyriaus vedėjas. Ketverius metus (1956-1960) - iki Daugų rajono panaikinimo - V. Miklaševičius dirbo šio rajono laikraščio redaktoriumi. 
Aš išsaugojau visus šio laikraščio numerius, kuriuose kas nors buvo mano išspausdinta. Pluoštas nemažas. Ir mano publikacijų apimtis vis didėjo - nuo kelių ar keliolikos eilučių informacijų iki reportažų per visa laikraščio puslapį. Tur būt V. Miklaševičius beregint suprato, kad iš manęs nieko kito gyvenime neišeis, tik žurnalistas. Tad ir ragino, skatino skvarbiu žvilgsniu žiūrėti į savo aplinką, viskuo domėtis, klausinėti ir rašyti, rašyti, rašyti, rašyti... Žurnalistas turi būti visapusiškai išsilavinęs. Gyvenime teks susitikti, bendrauti su daugybe įvairaus išsilavinimo, skirtingų politinių pažiūrų, visokiausio tarnybinio rango žmonių, o kad prieš juos nepasirodytumei neišmanėlis, kad įgytumei jų pasitikėjimą, reikia būti eruditu, gyvąja enciklopedija. Kvailai klausdamas tesulauksi tik pašnekovo pašaipėlės, nebūsi vertas rimto pokalbio. Tuos V. Miklaševičiaus pamokymus susidėjau giliai į širdį, jais vadovaujuosi jau šešis dešimtmečius, jie pasitvirtino ir dabar juos pats per duodu kitiems, svajojantiems apie žurnalisto gyvenimo būdą.
V. Miklaševičius ragino skaityti kuo daugiau knygų. Gudrus buvo redaktorius: kad negalėčiau pameluoti skaitąs, paragino ir rajono laikraščiui parašyti atsiliepimų apie perskaitytas knygas. Puoliau dar daugiau skaityti ir rašyti. Dabar suskaičiavau bibliografinėje rodyklėje, kurią 1984 m. iš leido Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugi ja, per V. Miklaševičiaus redaktoriavimo laiką (ketverius metus) spaudoje buvo paskelbta dvidešimt mano rašinių apie perskaitytas knygas.
Kaip malonu buvo beveik po šešiasdešimties metų viename renginyje Seimo rūmuose prašnekinti Vacį Reimerį ir priminti, kad buvau pirmasis skaitytojas, paskelbęs du savo atsiliepimus apie jo poezijos knygas
„Su tavim aš kalbu" ir „Prie baltojo Tadžo"... O miela V. Reimerio šypsena, rankos paspaudimas ir nuo širdus ačiū tapo man didžiausiu honoraru, nė iš tolo neprilygstančiu tiems, kuriuos man, kadais skurdžiai gyvenančiam moksleiviui, mokėjo redakcija. Beje, V. Miklaševičiaus išugdytą polinkį spaudoje atsiliepti apie perskaitytas knygas jaučiu iki šiol. Laikraščiai, žurnalai, kiti leidiniai išspausdino daugiau nei du šimtus mano recenzijų, knygų pristatymų. Apie šimtas jų įdėta į knygą „Atradimų džiaugsmas" (2008). Gaila, kad tada V. Miklaševičiaus jau nebebuvo... Tad štai ką reiškia vienas kitas paskatinimas vaikui, paaugliui, jaunuoliui! Ačiū Jums, mano gerbiamas pirmasis Redaktoriau...
Susitikdavau su V. Miklaševičiumi ir baigęs vidurinę, o dažniausiai, kai pradėjau dirbti Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje. Mat jis dirbo „Tiesos" laikraščio korespondentu Pietų Lietuvoje, jam buvo priskirtas ir Kaišiadorių rajonas. Kur buvęs, kur nebuvęs įlėkdavo į kabinetą, staigiai nusimesdavo ant sofos ar kėdės atlošo striukę, sėsdavo priešais mane ar kitą žurnalistą su bloknotu ir pradėdavo klausinėti, ką mes žinome apie tą ar aną, kas jį šį kartą domina. Mudviejų pokalbiai niekada nepraeidavo be prisiminimų apie Daugus, Onuškį, nepaminėjus moksleivių, kurie rašinėjo į redakcijas. Šio dienraščio korespondentu V. Miklaševičius dirbo dešimt metų (1960-1970). Neakivaizdžiai baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete (1964).
Palikęs „Tiesos" laikraščio redakciją, iki išėjimo į pensiją 1986 m. vadovavo Žemės ūkio ministerijos (vėliau Agropramoninio komiteto) Redakciniam leidybiniam skyriui.
V. Miklaševičius buvo kilęs iš senos bajorų giminės, kuri lenkų metraščiuose minima net nuo XII a. pradžios. Buvo kuklus, nesididžiuodavo savo kilme. Mirė 2002 m.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-23 13:43
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media