2018 m. rugsejo 24 d., Pirmadienis

Žurnalistikos istorija

*print*

Archyvas :: Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Laikraščio „Aušra“ likimas

2018-06-28
 
Algirdas Matulevičius

Algirdas Matulevičius

 

Dr. Algirdas Matulevičius

 

Kunigo Juozo Tumo archyve rasti 1923 m. paskaitų apie Vincą Kudirką užrašai, kuriuose kunigija smerkiama už lietuvių visuomeninių reikalų nesupratimą. Esą J. Basanavičius tikėjimo neužgavęs [pats J. Basanavičius anksčiau tą patvirtino, Aušra kritikavusi ne religiją, o polonizatorius sulenkėjusius kunigus, smerkiančius laikraštį - A. M.], skaitome užrašuose; prieš Rusijos carą irgi nieko priešingo nerašęs, todėl J. Šliūpui nepatikusi jo taktika, šis pasirinkęs kovos kelią. Iš tikrųjų J. Basanavičiaus ir J. Šliūpo idėjos, veikla skyrėsi ne požiūriu į Bažnyčią ir carizmą, o taktika. Tuo paaiškinmas tariamas aušrininkų taikstymasis su Katalikų bažnyčia. Pabrėžiama, neva Aušroje išspausdintas J. Šliūpo straipsnis pakenkė laikraščiui. J. Basanavičius nepatenkintas ir J. Šliūpu, ir M. Jankumi, o šie nepatenkinti juo, nes jis laiku nesušelpęs Aušros; todėl, kad buvo neturtingas. Viena iš pagrindinių Aušros žlugimo 1886 m. liepą priežasčių - finansinis bankrotas. Čia nurodytos Aušros bankroto priežastys, kaip ir prieškarinėje istoriografijoje reiškiamos koncepcijos šiuo klausimu, tik nepilnai atspindi to laikotarpio socialinius santykius, idėjinį aušrininkų susiskaldymą ir tarpusavio nesutarimus.

Prityręs spaudos, spaustuvių tyrėjas D. Kaunas įžvelgė, kad J. Mikšas galėjo gauti pelno leisdamas Didžiajai Lietuvai katalikišką, Mažajai Lietuvai - protestantišką literatūrą, bet neturėjo verslininko gabumų, komercinės patirties; be to, jam trūko kovingumo, užsispyrimo, siekti kompromiso, buvo uždaras, vienišas, lėto būdo, nuotaikos žmogus. 1885 m. prenumeratorių buvo per 250, 1886 m. teliko 175. 1885 m. paskutinius Aušros 4 numerius spausdino savo lėšomis - redakcija buvo įsiskolinusi; 1886 m. gegužės 7 d. laiške J. Basanavičiui rašė, kad spaustuvės kasa visiškai tuščia. Didelę žalą Mikšo spaustuvei padarė ir bičiulis apsukrusis E. Weyeris, laimėjęs teisme bylą prieš J. Mikšą ir iš varžytynių pusvelčiui nupirkęs jo spaustuvę, veikusią tose pačiose patalpose Tilžėje. J. Mikšas buvo sužlugdytas ir morališkai. Daug vertingų rankraščių dingo. Nepaisant trūkumų, pasak D. Kauno, šis Aušros redaktorius buvo vienas iš pirmųjų toks žymus abiejų Lietuvos ir lietuvių tautos dalių integracijos šalininkas. Kritikavo germanizaciją vykdančią Prūsijos valdžią, daugiau talpino medžiagos iš Mažosios Lietuvos. D. Kaunas daro išvadą, kad Aušra tapo pirmuoju iliustruotu Didžiosios Lietuvos lietuvių žurnalu, kad Mikšo spaustuvė buvo pirmoji lietuviška poligrafijos įmonė lietuvių spaudos istorijoje. Jo pastangomis Aušra buvo oficialiai įregistruota Rytų Prūsijoje tarp kitų periodinių leidinių. Aušrai žlugus priežasčių ieškota Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, JAV lietuviškoje spaudoje. J. Basanavičius rašo, kad, minint Aušros dešimtmetį (1883-1893 m.), laikraštyje Vienybė ir kituose parašyti keli straipsniai, kurie buvo pilni klaidų ir netikrų žinių apie įsteigimą ir galą to mūsų laikraščio. Jis supažindina su V. Pietario Apšvietoje (1893 m. Nr. 14-15) paskelbtu atviru laišku J. Šliūpui, nesutikdamas su jo mintimis. V. Pietaris teigia, kad liaudis jau apie 1870 m. troško lietuviško rašto, todėl Aušros žlugimo priežastimi laikyti skaitytojų stoką negalima. Jų užtektų, jeigu būtų darbas kitaip pradėtas ir vedamas. Dėl Aušros leidimo ne visiško pasisekimo jis kaltina ir J. Basanavičių, kuris nepažinojęs draugų, nežinojęs laikraščio platinimo kelių, nei iš kur pinigų gauti; esą laikraščio įkūrėjas nesitaręs su pažįstamais, pasitikėjęs savo išmintimi; gyvendamas toli nuo Lietuvos, ne taip organizavęs darbą kaip reikėjo. Gerai dar, priduria jis, kad „Aušros" smukimas neatgrasė kitų lietuvių nuo išdavimo [išleidimo - A. M.] laikraščių <...>. V. Pietaris daro išvadą, kad Aušra nedavė tautai to, ko norėta: <...> „Aušra" norėjo duoti žinias, tinkančias daugiau dėl apšviestūnų [inteligentijos - A. M.], ne kaip dėl darbininkų žmonių. Per tai ir medžiagiškai žlugo. Be to, esą laikraštyje rašoma ne visai suprantama kalba ne tik valstiečiams, bet ir inteligentams, o todėl tokį žmonės nelabai norėjo skaityti. Vien inteligentų jėgomis leisti laikraštį buvę sunku, tuo tarpu daug jų net negirdėjo tokį leidinį esant, kaip negirdėjo apie jį nustojus jam eiti, kaltina jis.

V. Pietaris moko, kad kiekvienas sumanymas turi atitikti esamas gyvenimo sąlygas, o ne pirmiau pasirodyti - tada jis žūva. Kiekvienos idėjos turi trokšti, reikalauti liaudis, tada maža kibirkštis įsiliepsnos. Inteligentai, jo nuomone, tikėjo, jog karšta meilė tėvynės, sukrauta jų širdyse, yra tai Archimedo prietaisa, kuriąja gali pajudinti žemes ir pragarus. To neužtenka. Be to, nereikia daryti tų pačių klaidų, kurias padarė redaktorius. Galima paprieštarauti V. Pietariui: Aušra sušvito laiku, lietuvių inteligentija dar buvo negausi, baudžiavinio mentaliteto valstietija - gana tamsi, laikraštį ir leidėjus, neturinčius patirties ir gyvenančius skirtingose šalyse bei leidžiančius protestantiškame krašte, žiauriai persekiojo carizmas, sulenkėjusi dvasininkija. J. Basanavičius V. Pietario kritiką jo adresu laiko neteisinga: mokytesni žmonės žinojo apie laikraščio įsteigimą, bet bendradarbių buvo ne per daugiausia. Vangumas vienų, apatija kitų, bailumas trečių - laikė juos geram nuo „Aušros" atstumo, -rašo J. Basanavičius. Pats V. Pietaris pataręs jam daugiau laikraščio numerių nesiųsti, nes bijojęs policijos. Kalba negalėjo būti tarmiška, nes leidinį skaitė visoje Lietuvoje, klostėsi bendrinė lietuvių kalba. Jeigu inteligentai, pagrįstai pabrėžė J. Basanavičius, nebūtų priekyje liaudies ėję, o greta ir lauktų iš jos „mūsų užmanymo" reikalavimų, tai ir šiandien stovėtų vietoje, kaip prieš 20 metų. V. Pietario kaltinimai J. Basanavičiui tik iš dalies teisingi, todėl J. Basanavičiaus kontrargumentai pagrįsti.

Atsiminimuose M. Jankus teigia, esą J. Basanavičius Amerikos laikraštyje Vienybė Lietuvininkų neteisingai apkaltinęs jį. Teisindamasis ir gindamasis M. Jankus rašo: <...> „Aušra" žuvo ne per mano kaltę, nes negalėjau ją raštiškais darbais pašelpti, kadangi dar nei dabar nemoku rašyti, kaip tariąs gabus Dr. Basanavičius, - ironizuodamas prisipažįsta jis. Savo lėšomis negalėjęs ilgai leisti Aušrą, nes materialiai nebuvęs stiprus. M. Jankus prisipažįsta draudęs bendradarbiams siųsti pinigų sunkioje finansinėje krizėje esančiam J. Mikšui, nes matęs artėjantį Aušros žlugimą. Remdamasis savo pelningo prekiavimo knygomis patirtimi, jis pastebi, kad taip pragyventi, kaip spausdindamas Aušrą J. Mikšas gyveno, neįmanoma; be to, žmogus, nežiūrėdamas darbo ir girtaudamas, negali vesti redakcijos. Tai yra šmeižtas. M. Jankus, kaip ir J. Šliūpas, V. Pietaris, pripažįsta (gal ir perdėtai), jog Aušra buvo užversta nevykusiais straipsniais. Naudingi lietuvių tautiniam atgimimui esą buvo keli Petro Armino‑Trupinėlio, J. Šliūpo, M. Davainio‑Silvestraičio straipsniai. J. Basanavičiaus veikalas Trakiškos studijos, pastebi M. Jankus, iki šiol neatnešė naudos. Jeigu J. Basanavičius sąžiningai kalbėtų, tai ne jis, M. Jankus, paskandinęs Mikšą, o spaustuvininkas Ernstas Weyeris į darbą nežiūri, bet girtaudamas po karčiamas rėkia <...>. M. Jankus priekaištauja J. Mikšui, kad jo knygos guli neparduotos ir tik dėl konkurencijos jam spausdinamos. M. Jankus teisinasi pardavinėjęs įvairias knygas ne dėl pelno, kaip jį apjuodino draugai.

M. Jankaus nuomone, tik J. Andziulaitis‑Kalnėnas (publicistas, paskutinis Aušros redaktorius, atsikėlęs iš Didžiosios Lietuvos ir 1886 m. suredagavęs du paskutinius - penktą ir šeštą - numerius) dirba dėl idėjos, o ne materialiniais sumetimais. Jis apgailestauja ir pasipiktinęs, kad vadinamieji geri lietuviai [J. Mikšas, K. Voska, J. Šliūpas, E. Weyeris - A. M.] kritikuoja ir smerkia tuos, kurie bando kovos lauke pasirodyti, idant nepaveržtų jų aukštų nuopelnų. M. Jankus kovotoju laiko save patį.

Korespondencijoje J. Basanavičiui M. Jankus dėl Aušros žlugimo nepagrįstai kaltina J. Mikšą, patardamas nesiųsti jam pinigų. Kartu skundžiasi, kad jį patį bičiuliai ekonomiškai ir morališkai sugniuždė. Iš M. Jankaus susirašinėjimo su J. Mikšu paaiškėja, kad M. Jankus čia apkaltina patį J. Basanavičių, esą šis kritišku J. Mikšui momentu neištiesė pagalbos rankos. Iš tikrųjų, J. Basanavičius, gyvendamas toli užsienyje, nesuprato tikrosios padėties ir neperprato kai kurių aušrininkų intrigų. M. Jankus prieštarauja pats sau: patarė J. Basanavičiui nesiųsti J. Mikšui pinigų. M. Jankaus 1903 m. nekrologe, skirtame velioniui J. Mikšui [jį ištisai pateikė J. Basanavičius - A. M.], šis apibūdinamas kaip buvęs pilnas karštos meilės savo tautai, kalbai ir visa širdimi troškęs pakelti lietuvių raštiją bei kultūrą. Jame kaltinamas J. Basanavičius, objektyviai prisidėjęs prie laikraščio bankroto. J. Basanavičius atmeta M. Jankaus kaltinimus kaip nepagrįstus ir turinčius tikslą pateisinti savo kaltę ir apšmeižti niekuo nekaltus Aušros bendradarbius. Jis gailisi, kad, nepažinodamas Jankaus, sunkiu momentu jam patikėjo redakcijos reikalus ir, nežinodamas padėties Lietuvoje, laiku neužkirto kelio anarchijai ir bendradarbių nesutarimams, nespėjo laikraštį sustiprinti organizaciškai ir materialiai.

Tačiau kiek ankstesniame, rašytame 1902 m. gruodį, straipsnyje Varpui „Iš istorijos mūsų atsigaiveliavimo" (išspausdintas 1903 m.; išėjo ir atskira knygute Dvidešimtmetinės „Auszros" sukaktuvės (1883-1903)) J. Basanavičius prieštarauja sau, sakydamas, kad, J. Šliūpui išvykus į JAV, o jam pačiam iš Prahos grįžus už Dunojaus į Bulgariją, Aušros redagavimas atiteko M. Jankui, kuris ją gana gerai rėdė (1884 gegužė-1885 rugpjūtis) ir iš dalies prisidėjo prie jos išplatinimo. Iš tikrųjų, M. Jankui ir J. Mikšui redaguojant, Aušros leidimas, turinys tobulėjo, daugėjo bendradarbių ir skaitytojų. Anot J. Basanavičiaus, nuo 1885 m. rugpjūčio [tiksliau - nuo spalio - A. M.] J. Mikšas vienas, be M. Jankaus pagalbos, redagavęs nuosavoje spaustuvėje Tilžėje. J. Basanavičius pareiškia: Aš neabejojau, jog ir „Aušra", kaip šiandien „Varpas" ir kt., nors vargingai, skurdžiai, tolyn išeit būtų galėjus, jei nebūtų nelaimė patį Mikšą kirtus: su jo spaustuve parduota drauge ir „Aušra". J. Basanavičius daro galutinę išvadą: įsteigus J. Mikšo spaustuvę Tilžėje nutrūko pastarojo bičiulystė su M. Jankumi ir dėl organizuotumo bei lėšų stokos ir, svarbiausia, dėl M. Jankaus šmeižto ir intrigų, asmeninės ambicijos, egoizmo, turint tikslą pašalinti konkurentą, nustojo veikti Mikšo spaustuvė, o su ja žlugo ir Aušra. J. Basanavičius visa tai reziumuoja: Gadindamas Mikšui kreditą, užkirsdamas jam kelius, kasdamas jam duobę, jis [Jankus - A. M.] joje drauge su Mikšo spaustuve ir „Aušrą" palaidojo. Neabejotinai, Mikšo susibankrutijimas iš didesnės dalies ant Jankaus sąžinės guli. Dar biauresni išrodo motyvai tokiam nešvankiam Jankaus pasielgimui, motyvai tyrai egoistiškos natūros. J. Basanavičius pagrįstai teigia, kad M. Jankus, siekdamas atkeršyti J. Mikšui ir pašalinti jį kaipo konkurentą, apjuodinti ir pražudyti, griebėsi įvairių machinacijų, ir tas jam pasisekė.

Ar pagrįsti J. Basanavičiaus kaltinimai ieškant Aušros žlugimo priežasčių? Carizmo politiniai persekiojimai, sulenkėjusių Katalikų bažnyčios kunigų draudimas platinti ir skaityti Aušrą buvo žalingi jaunam laikraščiui. Finansiniai sunkumai, tuščias garbės siekimas, ambicijos ir egoizmas kenkė kolektyviniam darbui, sukėlė bendradarbių ginčus (Jankaus-Mikšo, Basanavičiaus-Jankaus) ir net intrigas. Gyvendamas užsienyje faktinis leidinio vadovas Jonas Basanavičius nepilnai žinojo apie esamą padėtį Lietuvoje, o gautos pavėluotos prieštaringos žinios apie M. Jankaus ir J. Mikšo nesutarimus jį dezorganizavo ir lemiamu momentu suklaidino. J. Basanavičius nei materialiai, nei organizaciškai negalėjo sustiprinti redakcijos.

Vis tik pagrindinė Aušros žlugimo priežastis idėjinė (o ne tiek finansinė, ne tiek dėl sulenkėjusių kunigų neapykantos ir ne dėl tarpusavio intrigų, kaip įrodinėja J. Basanavičius - šie veiksniai tik pagreitino žlugimą), apie kurią J. Basanavičius neužsimena. Aušros laviravimo politika, noras suvienyti skirtingas ideologines sroves nepasiteisino ir sukėlė tarp įvairių gyventojų socialinių sluoksnių prieštaravimą, todėl tolesnis bendradarbiavimas šioje laikraščio programos platformoje tapo neįmanomas, nes pats idėjinis skilimas tarp laikraščio bendradarbių jau buvo gana gilus. Kylantis demokratinis judėjimas stiprino įvairių krypčių aušrininkų nesutarimus dėl leidinio idėjinės krypties, ir Aušra nustojo ėjusi. R. Vėbra daro išvadą, kad <...> žurnalo idėjinės pozicijos buvo prieštaringos. Jame susipynė idealizmas ir materializmas, romantizmas ir realizmas, optimizmas ir pesimizmas, novatoriškumas ir archaizmas <...>. Jo žlugimą lėmė materialinės ir dvasinės, idėjinės priežastys <...>. Dar F. Engelsas pabrėžė, kad pavergtai tautai svarbiausias ir pirmaeilis uždavinys yra ne socialinis, o tautinis išsivadavimas. Nepaisant nesutarimų Aušrą leidžiant ir platinant daugiausia nusipelnė M. Jankus ir J. Mikšas, o J. Basanavičius ir J. Šliūpas buvo jos idėjiniai įkvėpėjai ir vadovai. Vaclovas Biržiška Joną Basanavičių įvertino kaip moralinį lietuvių prezidentą, kuris stovėjo aukščiau už partijas. A. Piročkinas reziumuoja, kad, įgyvendindami savo idealus, aušrininkai visas savo jaunystės jėgas, energiją ir valią jie atidavė nacionaliniam apsisprendimui <...>, tad vėliau tiesiog psichologiškai jie nepajėgė persiorientuoti į socialinio išsivadavimo problemą, susieti ją su tautiniu išsivadavimu. Leidžiant Varpą ir Ūkininką J. Basanavičius nepritapo prie naujųjų sąlygų. A. Piročkinas aušrininkus ir varpininkus vadina ne buržuaziniais liberalais, o buržuazinės demokratijos atstovais. Mano nuomone, tiksliau būtų vadinti demokratiniais liberalais, nes nevaldė gamybos priemonių (buvo išimčių), o tik - plunksną.

Dėl to literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis žurnalas Varpas (kaip ir Aušra vadintas laikraščiu; leistas 1889 ir 1890-1905 m. Tilžėje, 1889-1890 m. Ragainėje) kėlė aktualesnes lietuvybės stiprinimo, tautinio išsivadavimo, demokratijos, lietuviškų mokyklų steigimo, ūkio problemas, piliečių laisvių ir teisių principus; nepasiteisinus kompromisų taktikai, daug griežčiau smerkė carizmo valdžios vykdomą rusinimo ir pravoslavinimo politiką; grynino ir normino lietuvių kalbą; skelbė liberalias, socialdemokratines, humanizmo idėjas. Prisimintina, kad tai buvo jau ikirevoliucinis laikotarpis (iki 1905 m. revoliucijos).

 

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-28 08:36
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media