Žurnalistikos istorija

Dr. Algirdas Matulevičius,

LŽS narys

Vienas iš reikšmingiausių XIX a. antrosios pusės tautinio atgimimo Lietuvoje įvykių buvo pirmosios periodinės lietuviškos spaudos leidyba. Joje atsispindi tautinės sąmonės, ideologijos formavimosi procesas. Svarbus šaltinis, kuris ligi šiol nebuvo pilnai ištirtas ir panaudotas, yra šios spaudos organizatorių ir bendradarbių asmeninė korespondencija.

Šiame straipsnyje nagrinėjama J. Mikšo, J. Šliūpo, Mečislovo Davainio‑Silvestraičio (Silvestravičiaus), M. Jankaus korespondencija, pastarojo prisiminimai; J. Basanavičiaus prisiminimai ir korespondencija - susirašinėjo su M. Jankumi, A. Višteliu, J. Šliūpu, J. Mikšu ir kuri apima 1883-1903 m. laikotarpį. J. Basanavičius ją panaudojo rašydamas žurnalui Varpas jubiliejinį straipsnį, skirtą Aušros įkūrimo dvidešimtmečiui (1883-1903).

Korespondencijoje J. Basanavičius nagrinėja tris svarbiausius klausimus: kas buvo Aušros leidimo iniciatorius, svarbesnius laikraščio leidimo etapus ir dėl ko jo leidyba žlugo: šie su Aušros dvidešimtmečiu (1903 m.) susiję klausimai sukėlė buvusių bendradarbių polemiką. Randame laiškų, kuriuose nušviečiami ir kai kurie kiti šio laikotarpio klausimai. Kadangi korespondencijoje daug aistrų, todėl ją reikia vertinti kritiškai. 1903 m. gegužės 27 d. rašinyje iš Varnos (Bulgarija) J. Basanavičius pabrėžia, kad susirašinėjimas su M. Jankumi duoda naudos pažinti Aušros gadynę: Negana to, „Aušros" ir „Varpo" insteigimo gadynė dar labai menkai iki šiol ištardyta ir aprašyta tapo, todėlei aš šion tuo tarpu apgarsindamas tik dalelę M. Jankaus korespondencijos, prie progos kviečiu <...> visus dar gyvus „aušrininkus" ir „varpininkus" ir kitus, kurie su M. Jankumi susirašinėjimų turėjo, idant jie suteiktų per „Vienybę" ir kitus laikraščius visas tas pozityviškas žinias iš to periodo, kurį lietuvišku renesansu vadinti reikėtų, iš kurių tai žinių būsentysis historikas mūsų kultūros pasinaudot galėtų".

Rūpindamasis surinkti kiek galima daugiau išsklaidytos Aušros archyvo korespondencijos ir parašyti trumpą laikraščio leidybos istoriją, J. Basanavičius iš Varnos 1902 m. gruodžio 7 d. laiške į Bitėnus M. Jankaus [savo sodyboje jis saugojo Aušros archyvą - A. M.] prašo, kad šis atsiųstų jam rankraščių. M. Jankus atsakė, kad slepiant nuo Prūsijos valdžios, Aušros korespondencija sugedo, tik dalis tinkama ir ta po pakampius išmėtyta, o buvo apie 10 centnerių. Jis skundžiasi J. Basanavičiui, kad jį geri draugai materiališkai nusmukdė, garbę suteršė. Dėl to, pažymi M. Jankus, tegu J. Basanavičius nesistebi, kad šventus reikalus nešventinau, bet ir nepardaviau, vienok ne taip saugojau, kaip būt saugoti turėjęs. Iš M. Jankaus laiško turinio aiškėja, kad jis neketina duoti J. Basanavičiui paskelbti rankraščius apie Aušrą ir aušrininkus, pastebi, kad ateis geresni laikai ir tada jie būsią paskelbti. Iš J. Basanavičiaus polemikos su M. Jankumi sužinome, kad pastarasis, kaipo buvęs Aušros redaktorius, spaustuvės (veikė 1889-1890 Ragainėje, 1890-1892 Tilžėje, 1892-1909 m. Bitėnuose) savininkas ir leidėjas, prastokai saugojo pas save šio leidinio archyvą. M. Jankus, vengdamas kratų, taip pat, matyt, egoistiniais tikslais (siekdamas kelti savo autoritetą leidžiant Aušrą), būdamas prastuose santykiuose su buvusiais aušrininkais ir varpininkais, dalį vertingos korespondencijos nuslėpė bei pasisavino, kuri vėliau supuvo arba dingo. Tai apsunkina išsamiau ištirti Aušros istorijos puslapius. Korespondencijoje išryškėja J. Basanavičiaus pastangos surinkti išmėtytą Aušros archyvo medžiagą ir ją išsaugoti.

Kas buvo pirmojo lietuviško mėnraščio (Domas Kaunas vadina žurnalu) iniciatorius? Atsakymą duoda 1903 m. išsiplėtojusi polemika tarp Jono Basanavičiaus, Martyno Jankaus ir Andriaus Vištelio. Jau 1903 m. vasario 25 d. atsakyme J. Basanavičiui į priekaištus dėl dalies Aušros archyvo žuvimo ginčą pradėjo M. Jankus. J. Basanavičius pastebi, jog buvo susidariusi nuomonė, kad pirmą lietuvišką laikraštį Aušrą leisti sumanė jis pats, o redakcija buvo įsteigta J. Mikšo ir A. Vištelio. Šią nuomonę ėmė kritikuoti M. Jankus, tvirtindamas, esą Aušrą pirmas sumanęs leisti Lietuviškos Ceitungos redaktorius Klaipėdoje (vok. Memel, Mažojoje Lietuvoje) M. Šernius. M. Jankaus teiginiui paneigti J. Basanavičius pateikia A. Vištelio argumentus: Tame Jankus klysta, nes jei Šernas [Šernius - A. M.] pirma dasižinojo apie užmanymą išleisti laikraštį, negu dr. Basanavičius, tai tiktai nuo J. Mikšo, kuriam aš užmania. Paneigdamas M. Šerniaus prioritetą, A. Vištelis šią garbę priskiria sau, teigdamas: Visi mislyja, kaip matyt iš raštų, kad „Aušrą" įsteigęs D‑ras Basanavičius. Neužginčysiu jam tos garbės, jeigu jis ją darodys atestatais <...> Aš pirmas užmaniau Mikšui ir pirmas pinigų nusiunčiau. J. Basanavičius atmeta šias A. Vištelio pretenzijas ir pažymi, kad pastarasis šią mintį dabar iškėlė pirmą kartą. J. Basanavičius argumentuoja: Užmanymas išleidinėt lietuvišką laikraštį, - šitą žodį, kiek žinau, aš kalbon įvedžiau, - yra kuone dvidešimčia metų senesnis už „Aušros" pasirodymo laiką. Jis rašo, kad dar L. Ivinskis su M. Akelaičiu norėję įsteigti lietuvišką laikraštį, kurių norus sukliudė „lenkmetis" [1863 m. sukilimas - A. M.], o po to neleido politinės sąlygos [Rusijos carizmo nacionalinė priespauda - A. M.] ir todėl turėjo praeit net 20 metų - pabrėžia J. Basanavičius, - iki iš palengvo pradėjo augt, plėtotis, šaknis tautoje leist tokia prasta ir kožnam, rodos, suprantama idėja, kokia yra idėja apie lietuvių lietuvystę, kurios išreiškimui su laiku įsteigta tapo „Aušra".

Kaip jau rašėme aukščiau, J. Basanavičius, bendradarbiaudamas Mažojoje Lietuvoje leidžiamuose laikraščiuose Naujasis Keleivis (ėjo 1880-1883 m. Klaipėdoje ir Tilžėje) ir Lietuviška Ceitunga (ėjo 1877-1939 m. Klaipėdoje), įsitikino reikalingumu leisti Didžiajai Lietuvai skiriamą laikraštį. Tuo tikslu 1881 m. pradžioje jis užmezgė ryšius su bulgarų tipografu, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti, bet tais metais Bulgarija dar buvo po Rusijos jungu ir tokį sumanymą įgyvendinti neleido politinės sąlygos. Literatūriniam darbui, anot J. Basanavičiaus, tinkami buvo tik P. Vileišis iš Sankt Peterburgo, V. Pietaris iš Maskvos ir kunigas S. Norkus Lietuvoje. 1882 m. gegužę J. Basanavičius lietuviško laikraščio leidimo reikalu buvo nuvykęs į Belgradą (Serbijos sostinė) ir derėjosi su draugijos Obilicev vienac spaustuve, tačiau serbai Katicas, N. Nikolicas (tapęs vėliau Skupščinos - Serbijos parlamento - prezidentu), Koševicas ir kiti pažįstami šiam sumanymui nepritarė dėl didelio nuotolio nuo Lietuvos. Tuo metu J. Basanavičius gavo Mažosios Lietuvos veikėjų laiškų, kuriuose pritariama jo pastangoms. J. Basanavičius išskiria 1881 m. gegužės 1 d. J. Mikšo (pasirašinėjo ir Mikszas, Mikschas) korespondenciją. Tais metais J. Basanavičius laiškais susipažino su Poznanės provincijoje gyvenančiais A. Višteliu ir J. Šliūpu.

1882 m. vasarą J. Basanavičiui ilgesniam laiku persikėlus gyventi į Prahą, ryšiai su Lietuva padažnėjo. Čia jis vėl tiria galimybes, tariasi su 1857 m. Prahoje išleidusiu A. Schleicherio (Šleicheris) Handbuch der litauische Sprache (Lietuvių kalbos vadovas) knygyno Calve savininku. 1882 m. jis ir G. Sauerweinas M. Šerniaus redaguojamoje Lietuviškoje Ceitungoje paskelbė sumanę įsteigti Lietuvių mokslo draugiją ir jos leidinį - lietuvišką laikraštį. J. Basanavičius teigia: Kaip iš tūlų, užsilikusių nuo savo laiko, gromatų matoma, mes, - aš, Vištelis ir Mikšas, - rudenyje to paties meto savo susirašinėjimuose artinomės prie realizacijos lietuviško laikraščio. Kadangi idėją įsteigti Mokslo draugiją ne Vištelis, o jis pats iškėlė, pastebi Basanavičius, tai ir sumanymas leisti jos leidinį ne Višteliui, o jam priklauso. Apibendrindamas savo prielaidas, J. Basanavičius daro išvadą, kad A. Vištelis neįrodė, jog pirmas sumanė leisti laikraštį, tačiau pažymi, kad A. Vištelis yra vienas Aušros steigėjų. Straipsnyje Varpui (1903 m. Nr. 3) Iš istorijos mūsų atsigaiveliavimo (1873-1883) J. Basanavičius, iš atminties jau išblėsus kai kuriems faktams, pripažįsta, jog jis yra vienas iš tų, kuriems lemta buvo žodžiu ir darbu prisidėt prie įsteigimo pirmojo lietuviškoj dvasioj laikraščio <...>. M. Jankus prisiminimuose neigia, kad J. Basanavičius buvo Aušros organizatorius. Kaip argumentą jis iškelia faktą, kad J. Basanavičius 1883 m. nusiuntė J. Mikšui į Mažąją Lietuvą 10 markių, tuo prisidėdamas tik prie laikraščio leidimo. Dar daugiau, pirmas numeris pasirodė antrašte Laikrasztis, iszleidžiamas per Drą. Bassanawicziu, o jau antras - be jo pavardės, nes užprotestavo bendradarbiai. M. Jankaus požiūriu, savo titulu daktaras [mokslinio laipsnio prasme - A. M.] J. Basanavičius siekė išgarsėti. Vėliau mes tokią komediją su Dr. Bruožiu [Viliumi - A. M.] Tilžėje lošėme, prisimena jis. M. Jankus kritikavo J. Basanavičių, o su V. Bruožiu ilgainiui - ir J. Mikšą. M. Jankus tvirtina, kad per Lietuvių literatūrinę draugiją Tilžėje (Mažojoje Lietuvoje) sužinota, jog iškilo tautinio atgimimo veikėjų ir iš Didžiosios Lietuvos: J. Miliauskas (slap. Miglovara) Rygoje, A. Vištelis - Poznanėje, J. Šliūpas - Sankt Peterburge, J. Basanavičius - Prahoje. Šiuos ir kvietėm, - rašo jis, - prisidėti prie leidimo lietuviško laikraščio su lotynų raidėmis, skiriamo Didžiajai Lietuvai. Per apsirikimą padėjome Dr. Basanavičiaus vardą ant pirmo Nr. „Aušros". Bet, sužinoję aplinkybes, ant tolesnių numerių Dr. Basanavičiaus vardo nedėjome. 1882 m. korespondencijoje iš Maskvos universiteto studentas J. Šliūpas į Kauną prelatui A. Dambrauskui praneša, kad žada prašyti Vyriausiosios cenzūros valdybos, kad daleistų mums spausti gazietą „Mūsų amžius" (gal dar ją kitaip pavadinsime) [numatomas leidinys galbūt ir buvo būsimoji Aušra - A. M.].

Taigi iš polemikos matyti, kad idėja leisti pirmą lietuvišką laikraštį (mėnraštį, arba žurnalą) kilo dar iki 1863 m. sukilimo. Ši mintis buvo kilusi ir Maskvoje studijuojantiems lietuviams ir palengva brendo tarp įvairių inteligentų Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, o pradėta realizuoti objektyvioms sąlygoms subrendus. Išvadą galima pagrįsti J. Basanavičiaus iškeltais faktais 1883 m. sausio mėnesio laiške J. Mikšui: apie viens kito myslių nežinant vieną ir tą patį sudumojom - jog turime tą myslį išpildyti. Paaiškėja, kad 9 dešimtmečio pradžioje išleisti tokį laikraštį siūlė J. Basanavičius, J. Šliūpas, A. Vištelis, jų iniciatyvai pritarė M. Šernius, J. Mikšas. Iš pateiktų faktų matyti, kad J. Basanavičius, J. Mikšas, A. Vištelis tik vieni pirmųjų ėmėsi šią idėją realizuoti.

Polemika taip pat atsako į klausimą, kas davė pirmajam Didžiosios Lietuvos lietuviškam laikraščiui pavadinimą. Savo autorystei įrodyti J. Basanavičius pateikia iš Vienybės 23 numerio A. Vištelio nuomonę: Tiesa, vardą davė jai [Aušrai - A. M.] be pasiklausymo manęs dr. Basanavičius. Aš norėjau duot vardą „Žinyčia" arba „Žindavysta", arba „Žibintuvas". 1882 m. lapkričio 24 d. laiške J. Basanavičiui A. Vištelis (Višteliauskas) siūlo laikraštį pavadinti Saulėtekis, Švitūnas, Švitūnė, Žiburys arba Žiburėlis, Žinyčios. Jau šios polemikos įkarštyje 1903 m. laiške iš Argentinos A. Vištelis patvirtina, kad laikraščiui vardą davė J. Basanavičius. M. Šerniaus nuomone, laikraštis gali vadintis Aušra ar kitaip, leidžiamas lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis. Minėjau, kad Maskvos universiteto studentai lietuviai tokį leidinį žadėjo pavadinti Mūsų amžius [A. M.]. J. Basanavičius, matyt, sekdamas šių studentų leidžiamu laikraštėliu Aušra arba suteikdamas naujam laikraščiui simbolinę reikšmę (Saulei tekant turėsiąs žadinti tautinę savimonę) jį pavadino taip pat Aušra. Taigi, tokį pavadinimą pasiūlė, veikiausiai, J. Basanavičius ir M. Šernius.

Iš J. Basanavičiui rašytų laiškų kopijų galima sužinoti, kad organizaciniais klausimais patarimų besikuriančiai redakcijai davė Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdoje) leidžiamo laikraščio Lietuviška Ceitunga redaktorius M. Šernius. Spausdinimo vieta buvo nurodoma Vilnius arba Kaunas, o jei ten būsią negalima, tai - Mažojoje Lietuvoje: Juk yra čion spaustuvių, - pataria M. Šernius, - kaip Karaliaučiuj, Eitkūnuos, Stalupėnuos, Ragainėj, <...> Klaipėdoj. Turėdamas patirties laikraščio leidimo srityje, M. Šernius tame pačiame laiške J. Mikšui nurodo: 1) redaktoriumi tebūna pats Mikšas; 2) laikraščio išleidimo data - 1883 m. sausis, tačiau pavyzdinį numerį su kvietimais reikia išleisti jau prieš 6 mėnesius; laikraštis turėtų išeiti kas mėnesį; 3) formatas - knygelių pavidalo, nes geriau surišti, paslėpti ir pergabenti. Iš šių M. Šerniaus tezių J. Basanavičius kartu daro išvadą, kad tuo dar kartą paneigiami M. Jankaus tvirtinimai, jog laikraštį pirmasis sumanė leisti M. Šernius, ir apibendrina: Vienintelis, man rodos, Šerniaus nuopelnas yra tas, jog jis, kaipo su laikraščio vedimu apsipažįsta redaktorius, konkretiškai formuluoja mūsų laikraščio insteigimo projektą ir duoda Mikšui tūlus praktiškus nurodymus. Atrodo, tai nėra neginčijama tiesa. D. Kauno žiniomis, Aušrą siūlyta leisti Klaipėdoje pas M. Šernių, bet sutrukdė konservatyvios vokiečių politinės jėgos. Galima pritarti šiam J. Mikšo istoriografui (reabilituodamas jį ir gal kiek perdėtai itin aukštai iškeldamas jo nuopelnus Aušrai ir visam lietuvių tautiniam atgimimui, D. Kaunas tuo lyg ir sumenkina didelius M. Jankaus nuopelnus, pernelyg pabrėžiama jų priešprieša), kad aušrininkų istoriografijoje pernelyg įsišakniję vertinimų stereotipai, tradicija tapęs atgimimo dalyvių beatodairiškas idealizavimas atsirado dėl šiuolaikinių tyrimų stokos. Kitoje vietoje jis pastebi, kad daug neaiškumų gaubia J. Mikšo asmenybę. Toje pačioje J. Šliūpo korespondencijoje prelatui A. Dambrauskui (slap. Adomas Jakštas) informuojama, kad sumanytas laikraštis, žinoma, jeigu jį leis spausdinti, būsiąs savaitinis ir kainuosiąs 2,5 rublio. Vieta spaudo tikrai kad bus Vilnius. Kas bus jos redaktoriumi, užsitylėsiu, nes dorai dar nenusprendėme <...>. Jeigu redaktorius nepadarys savo darbo, tuo atveju tą atliks bendradarbiai. Redaktorius, jo manymu, turės būti tvirtas lietuvis, tautinių reikalų žinovas. J. Šliūpą domina finansai, nes nėra žinomas prenumeratorių skaičius ir jei iki šiol nieks niekur nesvaitėjo [nekalbėjo - A. M.] apie gazietą, tai mažai kas apie ją rūpinsis. Jis prašo prelato, kad šis paragintų parapijiečius imti mūsų pirmąją gazietą, sudarytų tikslų būsimų prenumeratorių sąrašą ir prisiųstų jam į Maskvą. Tai, pabrėžiama J. Šliūpo korespondencijoje, svarbus darbas, nes sunkiausia yra pamatus dėti. Įvertindamas pirmojo lietuviško laikraščio svarbą, rašė: man rodosi, didelę naudą mūsų kraštui atneš, per taigi šie metai paliktų paminklėje žmonių ant ilgų amžių <...>. Tokiu būdu, atkreipia dėmesį J. Basanavičius, iškilo klausimų: kur spausdinti, kokiu būdu platinti, ar atsiras skaitytojų?

Tuo metu tautosakininkas ir poetas Mečislovas Davainis‑Silvestraitis (Silvestravičius), kalbininkas Jonas Juška ir kiti atsiuntė J. Basanavičiui į Prahą keletą lietuvių adresų, kuriems reikėtų laikraštį siųsti. A. Vištelis, poetas ir vertėjas Stanislovas Dagilis, J. Šliūpas, V. Pietaris nusiuntė J. Basanavičiui straipsnių, o kunigas S. Norkus - pluoštą eilių. J. Basanavičius pripažįsta, kad jam, apsikrovusiam darbais, spausdinti Prahoje ir siųsti į Lietuvą būtų neįmanoma ir brangu. Reikėjo, nurodo jis, rasti spausdinimo vietą prie Lietuvos sienos, iš kur kontrabanda lengviau laikraštį ir lietuviškas knygas gabenti <...>. Šiam tikslui naudinga buvo pažintis su J. Mikšu iš Mažosios Lietuvos.

J. Basanavičius 1883 m. sausio 7 d. laiškuose A. Višteliui ir J. Mikšui pasiūlė leisti lietuvišką laikraštį Mažojoje Lietuvoje - Ragainėje, J. Albano ir Kristupo Kybelkos spaustuvėje. Redaguoti kviečiamas mažlietuvis J. Mikšas, kurio kandidatūrą dar anksčiau siūlė M. Šernius. Gavęs abiejų pritarimą, J. Basanavičius išsiuntė J. Mikšui drauge su straipsniais leidinio projektą, o po savaitės - įvadinį straipsnį‑prakalbą, kurioje išdėstė Aušros programą ir nurodė kryptį. Nors medžiagos, prisimena jis, buvo pakankamai, tačiau spausdinimas užsitęsė ir pirmasis Aušros numeris Prahą pasiekė tik balandžio 13 dieną. Turėjo pasirodyti sausį, išėjo - kovą. Mikšai buvo turtingi ūkininkai, pardavę ūkį Virkytuose (14 km į šiaurės rytus nuo Šilutės, prie Saugų) ir sūnui davę nemažai pinigų.

Pasirodžiusi Aušra, rašo M. Jankus, sukėlė didelį įvairių politinių grupuočių bei sluoksnių susidomėjimą ir skirtingas reakcijas: Kunigija sakė tai esąs Maskolių [Rusijos valdžios - A. M.] darbas, kiti vėl, - Bismarko [Vokietijos imperijos kancleris, vykdęs lietuvininkų ir kitų tautinių mažumų Prūsijoje germanizacijos politiką - A. M.], kiti - vėl kitų, ir taip vyko, kai kunigija, kuri lenkystės prisigėrusi buvo, „Aušrą" iš kazelnyčių [sakyklų - A. M.] prakeikė ir draudė žmonėms po smertelnu grieku nelaikyti ir neskaityti. Taip dalykams stovint „Aušros" išlaikymas buvo sunkus, nes dėl keiksmo ir draudimo kunigijos, Maskoliai „Aušrai" neleido valnai per rubežių eiti. Kontrabandistų gauti nebuvo galima, kadangi per spaviedonę buvo prisakyta, kad neneštų „Aušros" iš Prūsų. Iš tikrųjų, dauguma lenkų mėnraštį laikė carizmo intriga prieš juos. Rusijos ideologai skelbė, kad tai Otto von Bismarcko antirusiška propaganda bei machinacijos. Mažlietuvių (lietuvininkų) dalis manė, kad Aušra propaguoja polonizaciją. Dėl šių nuomonių skirtumų atsakymą duoda A. Piročkinas: tautinio atgimimo vadovai tikėjosi pasinaudoti carizmo ir polonizatorių interesų prieštaravimais, dėl to iš karto visu smarkumu stojo ne prieš carizmą; mėginta ieškoti su juo tam tikro kompromiso. Užtat net susidaro įspūdis, kad carizmui pataikauta, su juo taikstytasi <...>, yra bendras taktikos dėsnis - negalima vienodai kovoti iš karto keliais frontais. Todėl politikoje įprasti tam tikri kompromisai. Varpo taktika pasikeitė, kai galutinai paaiškėjo, kad carizmas neina į jokį kompromisą <...>, įgauta pasitikėjimo savo jėgomis, - tada pagrindinė ugnis buvo atsukta į carizmo varomą rusifikaciją (ypač V. Kudirkos satyros). Šaltiniai rodo, kokios pozicijos lietuvių tautos žūtbūtinėje kovoje už elementarias teises laikėsi sulenkėjusi kunigija; lietuviai kunigai, kaip matyti iš dokumentų, prisidėjo prie Aušros leidimo ir platinimo.

J. Basanavičius tvirtina, kad pasirodžius pirmajam lietuviškam laikraščiui ir jį vienur kitur išsiuntinėjus, žmonės reagavo entuziastingai. J. Juška iš Kazanės sveikino šiais žodžiais: Ačiū, šimtą sykį ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražiu liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyje nesapnavau. Ačiū viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Aušros" prabudimą iš miego arba letargiško sapno Lietuvos ir Lietuvių! Galiu mirti pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dūmojau <...>. M. Akelaitis iš Paryžiaus, P. Vileišis iš Belgijos, Grodeckis, S. Dagilis, V. Pietaris ir kiti su pasigėrėjimu rašė apie Aušrą, ją skaitė ir linkėjo sėkmės. J. Basanavičius pažymi, kad šilčiausią atsiliepimą gavęs iš M. Davainio‑Silvestraičio ir su juo drauge pasirašiusių keliolikos Raseinių pavieto (apskrities) valstiečių, kurie labai gyrė laikraštį ir prašė perkelti spaustuvę į Vilnių ar Kauną.

Iš pradžių aušrininkai tikėjosi, kad carizmas grąžins lietuvišką spaudą ir leis mėnraštį spausdinti Lietuvoje, todėl reiškė ir lojalumą Rusijos valdžiai. 1883 m. balandžio 22 d. J. Basanavičius nusiuntė į Sankt Peterburgą reakcingajam vidaus reikalų ministrui grafui Dmitrijui Tolstojui prašymą, kuriame plačiai motyvuojamos Aušros išleidimo priežastys, o kad laikraščio nereikėtų siųsti kontrabanda, prašoma legalaus jo spausdinimo: perkelti Aušros leidimą į Kauną ir spausdinti lietuvių kalba lotynišku raidynu. Atsakymo negauta.

J. Basanavičiaus tvirtinimu, M. Jankaus pražudyta ar nuslėpta didesnė dalis Aušros archyvo korespondencijos apsunkina nustatyti tikslų laikraščio prenumeratorių skaičių, lėšas, šelpėjus, jo platinimo kelius ir knygnešius. Besikuriančią redakciją, J. Basanavičiaus apskaičiavimu, finansavo šie asmenys (skliausteliuose M. Jankaus duomenys): A. Vištelis davė 100 (50) markių, M. Šernius - 150 (170), Švelnienė (100 markių), jis pats - 80 (100) šveicariškų markių. Pirmųjų numerių prenumeratorių buvo 64 (75) ir dėl to gauta 64 (150) rubliai, arba 128 (300) markės. 1884 m. jų padaugėjo iki 400.

Aušra turėjo žadinti Didžiosios Lietuvos žmonių tautinę savimonę. Leidinio vieno iš įkvėpėjų ir organizatoriaus J. Basanavičiaus įvertinimu, Aušra tapo tautinio atgimimo centru. Nagrinėdamas kai kurias Aušros problemas, jis rašo: <...> straipsniais mano, dr‑o Šliupo, V. Kapsuko „Varpe" ir „Vienybėje Lietuvių" nors iš dalies apšviesta tapo toji gadynė, kurioje atsirado tasai lietuviškas laikraštis, kurs pirmas užsiiminėjo sistematiškai budinimu mūsų žmonėse tautiškosios sąmonės. Pateikia 1884 m. laikraščio programinio straipsnio, kuriame nurodomi leidinio tikslas ir kryptis, kopiją: Mūsų laikraštis kreipiasi prie kiekvieno nuoširdaus Lietuvio ir Žemaičio, dar neužmiršusio savo praeities ir savo tėvų, kalbos <...>. Jo mislis suieškos kelią, kuriuomi eidamas galės savo pašalpą atnešti prie atitaisymo giminės ir kalbos. Ir ką amžiai sugadino, laikas yra sutaisyti. J. Basanavičius tvirtina, kad Aušra turėjo šviesti žmones, teikti lietuviams žinias apie garbingą praeitį, kurios jie neturį gėdytis: Norėta, kiek galint, vest kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slopino. Užtarimas lietuviškos kalbos Bažnyčioje, mokslinyčioje jau ir tuomet išrodė mums kaipo tautiška pareiga. Aušrininkai žinojo, kad jau išsivadavo graikai, rumunai, serbai, čekai. Todėl, be minėtų uždavinių, pabrėžia J. Basanavičius, buvo kilusi idėja siekti lietuvių tautai laisvės.

J. Basanavičiaus pateiktos Aušros laikraščio bendradarbių ir jo paties laiškai, prisiminimai teikia žinių apie mėnraščio leidimą. Šie klausimai nekelia abejonių. Korespondencija vertinga ir tuo, kad iš jos sužinome apie bendradarbių tarpusavio nesutarimus, kai kurių egoizmą, apie Rusijos carizmo bendradarbiavimą su Prūsijos vokiečių valdžia persekiojant lietuvišką spaudą bei jos redaktorius ir kitus vargus, kurie kenkė ir taip vos išsilaikančiai Aušros redakcijai.

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.