Žurnalistikos istorija

1918-1940 metais Lietuvos geležinkelininkai ne vieną kartą bandė sukurti savo profesinį laikraštį ar žurnalą. Tai buvo daroma remiantis profesiniu, partiniu ir kitokiais pagrindais. Šitokiais pagrindais organizuoti periodiniai leidiniai nebuvo stiprūs, nes pačių geležinkelininkų Lietuvos pirmojoje respublikoje buvo nedaug, o jų profsąjungos jungė tik nežymią dalį geležinkelininkų ir negalėjo užtikrinti didesnį leidinio tiražą - ekonominę leidinio bazę. Todėl galimybę rimčiau egzistuoti teturėjo profesiniai - gamybiniai leidiniai, nes jie jungė visus geležinkelininkus, o ne skaldė į mažesnes skaitytojų grupes.

GELŽKELIETIS

1924 m. rugsėjo 14 d. Tilmanso salėje susirinko iš įvairių geležinkelio ruožų suvažiavę profsąjungų organizacijų atstovai, kurie tarp kitų profesinių klausimų svarstė ir geležinkelininkų periodinio leidinio įsteigimo klausimą. Tuomet sutarta išleisti profsąjunginį geležinkelininkams skirtą dvisavaitinį žurnalą „Geležinkelietis". Nuo nutarimo leisti iki „Gelžkeliečio", o ne „Geležinkeliečio", kaip buvo nutarta, pasirod ymo praėjo beveik metai. Jis pasirodė tik 1925 m. pabaigoje ir ėjo nereguliariai iki 1926 m. vidurio skirdamas daugiausiai dėmesio geležinkelininkų profsąjunginiams - Darbo federacijos kuruojamiems klausimams. Laikraščio atsakingieji redaktoriai buvo Č. Krasauskas, P. Reginys.

GELEŽINKELININKAS

1926 m. Lietuvos socialdemokratų partija išleido geležinkelininkams skirtą periodinį leidinį „Geležinkelininkas", kuris ėjo iki metų pabaigos, kada įvykus perversmui, kaip kiršinantį geležinkelininkų rimtį ir skleidžiantį nesantaiką, perversmininkai „Geležinkelininką" konfiskavo ir uždarė. Redaktoriais buvo Kazys Kemežys, Juozas Treinys.

Lietuvos geležinkelių tarnautojų taupomoji-skolinamoji kasa 1935 metais išleidžia mėnesinį profesinį laikraštį „Geležinkelininkas". Redaktoriumi taupomosios-skolinamosios kasos sukviestas įvairių geležinkelių organizacijų atstovų susirinkimas pakvietė Ekonominės direkcijos darbuotoją, inžinierių Kazį Kemežį.

Pasitarime iškilo ir finansiniai laikraščio leidimo klausimai. Taupomoji-skolinamoji kasa, nors ir ėmėsi laikraščio steigimo, negalėjo apsiimti jį finansiškai išlaikyti. Jos pajamos buvo tikslinės. Laikraščio leidimo išlaidos į kasos išlaidų sąmatos straipsnius netilpo. Buvo baiminamasi, kad laikraščio leidyba neapsimokės finansiškai. Tik susirinkusiųjų pasitarimo entuziazmas nugalėjo. Patikėta, kad skaitytojai palaikys „Geležinkelininką" ir jis galės verstis iš skaitytojų prenumeratos pajamų. Todėl Kasos paramos prašyta tik steigimosi laikotarpiui, po to „Geležinkelininko" redakcija apsiėmė grąžinti kasos laikraščio steigimo laikotarpiu išleistas lėšas.

Tokiais pagrindais išėjo pirmas „Geležinkelininko" numeris 1935 m. rugsėjo 1 d. Matyti, taip numatyta finansinė laikraščio pusė pasiteisino, nes laikraščio finansinio rėmimo klausimai niekad nefigūravo Kasos valdybos ar įgaliotinių suvažiavimų dienotvarkėse. „Geležinkelininkas" vertėsi iš savo pajamų ir su laiku aiškiai matėsi jo stiprėjimas iki Nepriklausomos Lietuvos žlugimo 1940 m. pabaigoje.

„Geležinkelininkas" iki 1936 m. balandžio 15 d. buvo mėnesinis, vėliau pradėjo eiti kaip dvisavaitinis laikraštis.

1936 m. gruodžio 1 d. iš Geležinkelininko" pasiraukė pirmasis jo redaktorius Kazys Kemešys. Jis išvyko į Klaipėdą vadovauti ten įsteigtai „Ryto" bendrovei. „Geležinkelininko" redaktoriumi buvo paskirtas didelis geležinkelininkų visuomenininkas Juozas Treinys, kuris šiam laikraščiui vadovavo iki Lietuvos nepriklausomybės likvidavimo.

1940 m. Lietuva atgavo Vilnių. Tai atsiliepė ir „Geležinkelininko" administravimui. Senasis „Geležinkelininko" administratorius Ignas Federavičius liko dirbti Kaune. „Geležinkelininkas" kartu su kitomis geležinkelio centro įstaigomis persikėlė į Vilnių, todėl laikraščio administratorių teko keisti. Taupomosios-skolinamosios kasos valdyba nuo 1940 m. gegužės 1 d. nauju administratoriumi paskyrė Klemensą Raslavičių.

„Geležinkelininkas" 1940 m. pabaigoje buvo uždarytas kartu su visais netikusiais naujai valdžiai „buržuaziniais" leidiniais. Pats „Geležinkelininkas" nepriklausomybės metais savo turiniu nebuvo politizuotas. Jo domėjimosi laukas daugiau buvo gamybinis, techniškas. Vienas kitas straipsnelis apie geležinkelių XXII šaulių rinktinę, oficialias geležinkelininkų rengtas iškilmes, ministerijos geležinkelių politikos klausimais, laikraščio turiniui didelės įtakos neturėjo, todėl jo „buržuaziškumas" buvo labai sąlyginis ir lengvai įveikiamas. Tikroji naujos valdžios tokio drastiško žingsnio priežastis buvo kitur. Tuometinės SSRS susisiekimo kelių ministerijos struktūrose -teritorinėse geležinkelių valdybose tada nebuvo tokių laikraščių, todėl nelikus Lietuvoje Susisiekimo ministerijos, o jos geležinkelius perėmus į bendrą SSRS susisiekimo kelių ministeriją, teritorinė pagal sovietinį modelį reorganizuota Lietuvos geležinkelių valdyba išsiskirti negalėjo. Todėl ir reformuoto „Geležinkelininko" naujomis, okupacinėmis sąlygomis leisti negalėjo.

SĄSIEKA

1927 m. birželio mėn. Susisiekimo ministerijos rūpesčių pradėtas leisti žurnalas „Sąsieka". Jis buvo leidžiamas kaip technikinis žurnalas visoms susisiekimo ministerijos kuruojamoms šakoms. Tik todėl, kad Lietuvos Susisiekimo ministerijos stambiausia gamybinė valdyba buvo geležinkelių, „Sąsieka" daugiausiai rašė apie geležinkelius. Tai netiko pašto, vandens kelių ir sauskelių ir kitų ministerijos kuruojamų šakų darbuotojams, kurie nesidomėjo visais ministerijos kuruojamais klausimais. Analogiškai galvojo ir geležinkelininkai apie rašinius, kurie buvo skirti ne jiems. „Sąsieka"neįtiko nei vieniems, nei kitiems.

Nebuvo šis leidinys ir lietuviškai gerai mokančiųjų leidžiamas, nes kaip rodo trumpas jo amžius mėnesinis laikraštis leidėjų nukaltą pavadinimą - „Sąsieką" gavo ne iš karto. Iš pradžių pavadinimas rašytas „Sasieka". Nuo 1927 m. Nr. 6 „Sąsaika", nuo 1928 m. Nr. 2 iki uždarymo metų pabaigoje -„Sąsieka"

Redagavo šį žurnalą diplomuotas inžinierius J. Augustaitis. Žmogus mokytas, bet per mokslus eitus toli nuo Lietuvos gimtą kalbą gerokai primiršęs.

„Sąsieka" nesiribojo vien techniniais ministerijos klausimais. Ji bandė įsijungti ir į politinių bei kultūrinių klausimų gvildenimą. Tais klausimais joje platų rašinį paskelbė inžinierius K. Puida. Jis apsistojo ties Tarptautine spaudos paroda Kiolne, kurią buvo aplankęs, ir atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis Vakarų Europos valstybių savo spaudos ekspozicijose daug dėmesio skiria ne tik bendrajai spaudai, bet ir specialai geležinkelių. K. Puida nurodo, kad specialioji geležinkelių spauda reikšminga ne tik geležinkelininkams, bet ir geležinkelių keleiviams, krovinių į geležinkelius pritraukimui.

1928 m. balandžio 28 d. „Sąsieka" viešai skelbiama Susisiekimo ministerijos periodiniu leidiniu ir jos redaktoriumi skiriamas K. Puida.

GELEŽINKELIŲ ŽINYNAS

1937 m. „Geležinkelininko" redakcija pradėjo leisti oficialių geležinkelių raštų bei įsakymų rinkinius bendru „Geležinkelių žinyno" pavadinimu. 1937 m. „Geležinkelių žinyno" pasirodė 12 numerių, 1938 m. - Nr. 13-24. 1939 m. - Nr. 25-36. 1940 m. geležinkelių byloje telikęs tik Nr. 3. Šis oficialus leidinys buvo leidžiamas, kai susikaupdavo pakankamai numeriui dokumentų, todėl 1940 m. jo galėjo pasirodyti ir daugiau negu trys numeriai, bet dėl susisiekimo ministerijos ir nepriklausomųjų geležinkelių drastiško naikinimo ir oficialių dokumentų deginimo „Geležinkelių žinyno" daugiau numerių galėjo ir neišlikti.

„Geležinkelių žinynas" kaip oficialių dokumentų skelbimo organas su politika jokio sąlyčio neturėjo, bet, Sovietams okupavus Lietuvą, vis tiek jo leidyba buvo nutraukta.