Žurnalistų kūryba

„Metams bėgant, mintimis dažnai grįžtu į praeitį, kur su žaidimų draugais ir draugėmis bėginėjau basa, kur iš širdies traukiau dzūkiškas dainas su namiškiais ir su draugėmis. O nuostabieji Merkinės gamtovaizdžiai, kas jus gali pamiršti vieną kartą išvydęs! Tie šarmoti vasario rytai, kai šerkšnas krisdavo ant blakstienų, skurdžiu apavu apsiavus kaukšint į mokyklą - į kalniuką, pakalnėn ir vėl į kalniuką ... Tie alpūs vidurvasario vidudieniai, kai miestelyje tuščia, tik šunys nuo karščio lekuoja, sukritę patvorio žolėse, o kiemo dulkėse tingiai kuičiasi vištos. Tuo metu ramia gatvike dumia ištikimų bendraamžių būrys. Karštis jiems ne motais. Iki vakaro dar reikia aplėkti kelias įdomias vietas. Vaikams nesvarbu ir tai, kad aplink tvyro nerimo kupina pokario miestelio atmosfera, o aplinkiniuose miškuose pyška šūviai, aikštėje šalia cerkvės iš po nakties atsiranda sukruvinti, išniekinti lavonai, o gyventojai, įbauginti pavojų savo gyvenimui ir nežinios, lyg krečiami drugio išgyvena įtampą ir savo bei savo artimųjų tragediją. Vaikai dar daug ko nesupranta, tik nujaučia..." - taip žurnalistė Gerda Giedraitytė Gudjurgienė pradėjo savo pirmąją knygą „Atmintis yra rojus", išleistą 2009 metais.
Naująją, dar spaustuvės dažais kvepiančia knygą „Žurnalisto duona vėjų mieste" kolegė Gerda pradeda visai kita tonacija. Sakoma, jei žmogus turi ką prisiminti, būtinai reikia apie tai rašyti, nes rašymas, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, yra viltis. Rašyti tam, kad kiti sužinotų, kaip gyvenome, ką kalbėjome, kaip elgėmės. Juk, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užaugo ne viena karta, kuri nežino, kodėl, pavyzdžiui, Klaipėdoje buvusioje Pergalės aikštėje (dabar Lietuvininkų a.) stovėjo automatais ginkluoti sovietų kareiviai ir „saugojo" storomis virvėmis apjuostą patranką..."
Taip, tarp šiose dviejose knygose vaizduojamų įvykių didelis laiko tarpas - beveik pusė amžiaus, aprašomi skirtingi laikai, vietovės, net santvarkos, bet yra ir kas jungia - autorės nuoširdumas ir jautrumas, žingeidus ir mąslus žvilgsnis, sugebėjimas išskirti, tai kas svarbu, kas jaudina, glaustai šnekant - žurnalistės profesionalumas.
Kolegė Gerda augo daugiavaikėje šeimoje. Dėl tėvo kelininko darbo šeimynai dažnai tekdavo kraustytis iš miestelio į miestelį. Gražiausi jaunystės metai prabėgo Merkinėje.
Pasak kolegės Gerdos, Merkinė jai - gyvenimo pradžiamokslis, ant kurio pagrindo stovi iki šiolei. Tai šviesus mokyklos vaizdas ir mokytojų paveikslai, geraširdžiai dzūkai. Tai vaikystė, nerūpestinga jaunystė ir neužmirštamos draugės. Tai baltos miško samanėlės ir rudagalviai baravykai, bruknių ir spanguolynų rojus ir švarų vandenėlį čiurlenantis Stangės upelis, Nemuno ir Merkio didybė, piliakalnio paslaptis. Tai nepakartojami saulėtekiai ir saulėlydžiai, dzūkiškos vasaros grožybės ir sidabru blizgantis pasakiškas žiemos miškas. Tai tikėjimas į Dievą, saulėtos šventosios Velykos ir pačių dažyti margučiai, Kūčių vakarienė visiems susėdus už balta staltiese padengto stalo ir tėvų padėka Dievui, kad esame visi sveiki ir kartu šalia mamos karpiniais ir saldainiais papuoštos eglutės, su kunigo kalėdojimu, kuriam labai ruošdavomės ir laukdavome. Tai Trijų Karalių didybė, garsūs švento Roko atlaidai ir gausybė pakiliai nusiteikusių žmonių miestelio centre, gražus jų bendravimas ir nepakartojama dzūkiška šneka. Merkinė, tai tėvų namai ir visų buvimas drauge, tai gražiausi gyvenimo metai ir svajonės pamatyti dar įdomesnį pasaulį".
Manau, nesuklysiu pasakęs, kad Merkinė, čia tarpstantis gamtos grožis, dzūkiškas draugiškumas ir nuoširdumas sudarė jaunajai Gerdai labai palankias sąlygas išsiugdyti gerąsias žmogiškas savybes - meilę Tėvynei, darbštumą, tikėjimą. Čia atsirado ir noras rašyti pirmuosius tekstus į mokyklos sienlaikraštį, siųsti žinutes į rajono laikraštį.
1972 metais Vilniaus universitete ji baigė žurnalistikos studijas. Dirbo Valstybiniame radijo ir televizijos komitete, „Minties" leidykloje. Tačiau Vilniuje neužsibuvo, nes jos vyras gavo paskyrimą dirbti Klaipėdoje.
Antrasis miestas, palikęs kolegei Gerdai neišdildomą pėdsaką, aišku, yra Klaipėda. Šio miesto laikraštyje ji išdirbo kelis dešimtmečius, čia subrendo kaip žurnalistė, tapo žinoma. Rašė daug ir apie viską: apie miesto žmones ir jų gyvenimą, gamtos apsaugą, pramonės įmones ir kita. Ji rengė ir redagavo specialius puslapius „Namų židinys", „Klaipėdietė", „Neringa", kuriuose buvo gvildenami ypač aktualūs klausimai uostamiesčiui.
Reikia pasakyti, kad žurnalistams tai buvo nelengvi laikai. Negalėjai žengti už komunistinės ideologijos ribų. Teko kęsti grubų partinį diktatą, cenzūros kišimąsi, o Klaipėdoje, leidžiant dvikalbį laikraštį, ir dirbtinį lietuvių kalbos menkinimą. Apie tai kolegė Gerda rašo atvirai, nevyniodama skaudulių į vatą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsiranda palankios galimybės reikšti savo nuomonę, nesidairant į šalis, žurnalistams išsiskleidžia sparnai. Kolegė Gerda irgi pasineria į naujos, nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Dirbdama Klaipėdos miesto savivaldybės atstove spaudai, kurį laiką kūrė laikraštį „Savivaldybės žinios", bendradarbiavo dienraštyje „Klaipėda" ir kitoje spaudoje. Jos straipsnius skelbė „Lietuvos aidas", „Valstiečių laikraštis", „Ūkininko patarėjas", „Vakarų ekspresas", „Dienovidis" „Palangos tiltas", „Merkio kraštas", mėnraštis „Vokiečių žinios Lietuvoje". Kultūros temomis kūrė straipsnius JAV lietuvių laikraštyje „Draugas". Rašė apie atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmuosius žingsnius Klaipėdoje, žemės grąžinimo istorijas, pensininkų vargus dėl atimtų pensijų ir lietuviškojo teisingumo ypatumus, tremtinių, partizanų kovų dalyvių pasakojimus, moterų sąjūdžio veiklą, rengė interviu su žymiais užsienio svečiais, ruošė reportažus iš renginių Gdanske, Lietuvos konsulate Kaliningrade, Vokietijos Liubeko mieste ir kita.
2005 metais ji sugrįžta į Vilnių. Kolegė Gerda jau senjorė, išaugino sūnų Audrių ekonomistą ir dukrą Liną architektę. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo penki gabūs anūkai, kuriems, skirtingai nei jų seneliams ir tėvams, atsivėrė mokslo ir darbo keliai į platų pasaulį.
Ieva Oksfordo universitete baigė embriologijos magistro studijas, dabar Amsterdamo universitete studijuoja doktorantūroje. Austėja - studijavo Edinburgo universitete, baigė Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas, Vilniaus universitete studijuoja semiotikos magistratūroje. Paulius verslininkas, sėkmingai dirba Londone. O jauniausieji - Simonas pradedantis saksofonistas ir mažoji šokėjėlė Agilė dar gimnazistai.
Tačiau kolegei Gerdai senjoro statusas ne motais. Nūnai ji aktyviai reiškiasi Lietuvos žurnalistų sąjungoje, į kurią įstojo 1982 metais. Ji yra LŽS senjorų klubo Tarybos narė, dalyvauja įvairiuose renginiuose, kelionėse, padeda jas rengti.
Naujoji kolegės Gerdos knyga, atvirai pasakojanti apie žurnalisto darbo sąlygas sovietmetyje, Atgimimo laikotarpyje, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais yra vertinga savo informatyvumu, objektyvumu ir moterišku nuoširdumu. Tai įrodo ir skaitytojų atsiliepimai apie kolegės Gerdos atsiminimus, skelbtus Lietuvos žurnalistų sąjungos internetiniame laikraštyje.
„<...> šaunuolė, kad ėmeisi plunksnos papasakoti apie tuos ganėtinai senokus laikus.<...> Reikia, labai reikia kuo daugiau tokių prisiminimų. Jaunimui reikia. Ateičiai reikia. Istorijai reikia. Lengvas Tamstos liežuvis leidžia pasijusti to meto redakcijos atmosferoje. Ačiū. Bravo <...>," - parašė Virgilijus Juodakis.
„Rašykite, rašykite. Viską sudėkite į knygą - bus gera dovana ateinančioms kartoms. Nenusiminkite dėl to, kad dirbate ir honoraro negaunate, bet dvasinio „uždarbio" niekas negali pakeisti. Kūrybinės sėkmės," - parašė Ipolitas Skridla.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.