Žurnalistų kūryba

- Šiandien, kai vyksta naujų technologijų įsiveržimas į dailės kūrybos procesus, mano kūryboje susiformavęs savitas mitologinis filosofinis pasaulis reflektuoja asmeninius potyrius ir išgyvenimus. Jaunystėje girdėtos legendos, poringės ir pasakos transformavosi į estampų ciklus „Gimtinės legendos", „Lietuvių mitologija", „Samogithia". „Jaunystės prisiminimai", „Lietuvos architektūriniai paminklai" ir kitus. Pastaraisiais metais daugiau susidomėjęs ir studijuodamas Lietuvos istoriją, sukūriau keletą epinių estampų ciklų, kurių interpretacijose Lietuvos istorijos epizodai, dramatiškos viduramžių išskirtinės kovos, žemaičių krašto kasdienybės ir darbai: „Karšuvos poringė", „Trapėnų kronikos", „Iš likimo kelias", „Karšuvos mitas" ir kiti,- apie savo kūrybą pasakoja Alfonsas Čepauskas. 

Šioje parodoje eksponuojami du atrankiniai ciklai - „Karšuvos mitas" ir „Lizdeika". Kaip sako autorius, mūsų prabočiai nepaliko rašytinių dokumentų apie istoriją, gyvenimą ir kovas. Visas žinias dailininkui, tenka po kruopelytę rinti iš mūsų tuometinių priešų metraščių. Apie egzistavusią Karšuvos pilį jam pavyko aptikti tik trumpą maždaug tokio turinio sakinuką: „Kai žygiuosite Viduklės link, pakeliui yra Karšuvos pilis, į kurią subėga visi gyventojai". Galimas dalykas, anot autoriaus, kad tokia pilis buvo Tauragės rajone, nes netoli Skaudvilės yra Karšuvos kaimas ir Karšuvos piliakalnis.

- Gimė mintis sukurti improvizacijų ciklą apie tos pilies užpuolimą, - pasakoja dailininkas užaugęs Karšuvos piliakalnio papėdėje netoli Skaudvilės. 

A. Čepauskas sako, kad paveikslai prasideda nuo riterių sumanymo užpulti Karšuvos pilį, kurioje jie tikisi rasti daug turto ir atsivesti vergų. Toliau kariauna žygiuoja pro ramius, nieko nenujaučiančius žemdirbius ir apsupa pilį. Prasideda įnirtingos ir nuožmios kautynės ne tik ant pilies sienų, bet ir už jos ribų. Gynėjų jėgos senka, pilis sudeginama, likę gyvieji išsivedami į vergiją. Tokia dramatiška pabaiga tikėtina, nes apie pilį daugiau žinių neaptikta.

- Be abejo, taip tragiškai užbaigti nenorėjau, todėl ciklo pabaigoje žemaičiai grįžtančius priešus užpuola, sumuša, išvaduoja vergus. Istorijoje žinoma daugybė atvejų, kai grįžtantieji būdavo tokiu būdu sunaikinami. O gal visa ta pilies istorija tokia ir buvo? - svarsto autorius.

Vieną populiariausių legendų apie Vilniaus įkūrimą žinojo ne tik mūsų protėviai, bet ir Lietuvos kaimynai. Tai kunigaikščio Gedimino sapnas ir krivio Lizdeikos šio sapno išaiškinimas. Manoma, kad Lizdeika kunigaikščio Gedimino dvare buvo svarbi figūra, gal net svarbiausias jo patarėjas. 

- Gedimino sapno išaiškinimas apie garsaus miesto, sostinės, statybą kelia mintį, kad krivis Lizdeika yra tartum bendraautoris. Įsivaizduokime: jei sapnas būtų kitaip išaiškintas, gal ir Vilniaus čia nebūtų,- kaip kilo mintis sukurti Lizdeikai kuklų paminklą, pasakoja dailininkas.

Ciklo „Lizdeika" paveiksluose, pradedant nuo vaikučio radimo erelių lizde, Gedimino ir Lizdeikos įvairios kontaktų ir veiklos interpretacijos. Akcentuojamas didelis Lizdeikos vaidmuo ir įtaka Gediminui. 

Paroda iki kovo mėn. pabaigos.