Žurnalistų kūryba

Šiemet vyriausybės kultūros ir meno premijomis pagerbti ir du žurnalistai: kolega rašytojas ir vertėjas (iš latvių ir prancūzų kalbų),  kino istorikas ir kritikas Jonas Laimonas Tapinas bei „Respublikos" žurnalistas ir poetas Rimvydas Stankevičius.  Su juo ir kalbėjomės apie žurnalisto  profesiją ir jos prestižą.

Šiemet Jums įteikta vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui. Ką ji Jums reiškia?

Suprantu - "vyriausybės" premija tarsi savaime padvelkia valdžia, ministerijomis, politika, partijomis, verčia spėlioti kaip ir su kokiomis politinėmis jėgomis apdovanotieji menininkai yra susiję... Komentaruose apie šiemetinius premijos laureatus žmonės klausimą formulavo kur kas tiesmukiau: "Kokiu būdu per tokį trumpą laiką ši menininkų šutvė spėjo taip prisišunuodegiauti naujajai vyriausybei, kad jau apdovanojami"?

Iš tiesų, šios premijos niekaip neįtakoja nei vyriausybių kaita, kadencijų tėkmė, nei ministrų pažiūros, jų santykis su kandidatais, siūlomais apdovanojimui. Kandidatūras siūlo ne politikai, o menininkų profsąjungos, leidyklos, bibliotekos ir panašios kultūrinės institucijos (pvz.: manąją pasiūlė Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, nuo pat pirmosios leidžianti visas mano knygas), na o apie tai, ar pasiūlytieji verti šio apdovanojimo sprendžia taip pat ne politikai, o itin solidi iš profesorių, akademikų, aukščiausios prabos skirtingų meno sričių specialistų ir iškiliausių menininkų suburta komisija, kuri surenkama tikrai ne pagal politines pažiūras, o jų darbo kadencijos tikrai nesutampa su vyriausybių kadencijomis.

Taigi, ši premija visiškai nėra politizuota, todėl - garbinga ir solidi. Ką ji man reiškia? Patikinimą, kad manąją poeziją tikrai kažkas skaito ir, kad kažkam ji tikrai patinka. Taip pat - iliuziją, kad esu talentingas, kad esu pripažintas ir, kad esu reikalingas.      

Baigėte lietuvių literatūros studijas, išleidote 12 knygų  (ką tik išėjo nauja poezijos knyga "Šermuonėlių mantija"), jau 20 metų dirbate žurnalistu. Kaip pasukote į žurnalistiką?

Pagal išsilavinimą esu filologas-lituanistas, tad nedrįstu vadinti savęs tikru žurnalistu ir sakyti, kad pasukau į žurnalistiką. Savo esybe esu poetas. Juo būčiau taip pat ir dirbdamas sanitaru, konduktoriumi ar, tarkim, duobkasiu. O poetas, kaip žinote, yra žmogus, kupinas tikėjimo, jog nuolat, be perstojo privalo mėginti įvairiausiais būdais žmonėms pasakyti kaži ką tokio, ko jie ligi šiolei dar nežinojo. Tokiais dalykais tikinčiam žmogui žurnalistika yra pati dėkingiausia erdvė, puiki galimybė iškalbėti visa tai, kas guli ant širdies, bet apie ką nesinori kalbėti eilėmis. Tai akimirksniu supratau 1997-aisiais, kai mane, dar studentą-magistrantą anų laikų kurso draugas, o nūdien žinomas rašytojas, dramaturgas ir režisierius Marius Ivaškevičius atsivedė pamėginti padirbėti "Respublikoje". Nuo tos dienos čia dirbu ir jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, nors paties Mariaus "Respublikoje" jau ir pėdos ataušo.

Mano tėvas didžiuojasi savoje darbovietėje išdirbęs keturiasdešimt metų. Kas žino - gal man pavyks sumušti jo rekordą?  

Dabar žurnalistika išgyvena sudėtingą laikotarpį. Nenusivylėte šiuo darbu?

Na, taip - laikai, kuomet žurnalistai buvo vaidinami "ketvirtąja valdžia" ir buvo juokaujama, kad net ir stambiausią valdininką it musę galima paprasčiausiu laikraščiu "užmušti" - negrįžtamai praėjo... Kaip "Respublikos" leidėjas Vitas Tomkus kitados karčiai yra parašęs: "Žurnalisto misija - demaskuoti niekšus, o šitai šiandien neįmanoma, nes niekšai seniai nebesimaskuoja". Tad jeigu būčiau tas tikrasis, nuolat gyvo nervo ir nuogos, nepagardintos tiesos ieškantis žurnalistas, visai gali būti, jog nusivilčiau.

Tačiau, laimei, manoji misija - kita. Aš kalbuosi su iškiliausiomis Lietuvos asmenybėmis, su šviesiausiais ir giliausiais protais, talentingiausiais menininkais apie tai, kas pačiam man atrodo svarbiausia, klausiu jų to, kas man asmeniškai rūpi, ieškau atsakymų į klausimus, kurių pats vienas neįstengiu atsakyti. Man rūpi dievoieška, rūpi lietuvybė - o šitai, esu įsitikinęs, yra aukščiau politikos ir ekonomikos pasaulių, aukščiau įstatymų tikslingumo ir teisybės paieškų... Žurnalistika man nėra darbas profesine šio žodžio prasme, ji pirmiausia man yra galimybė - galimybė nuolatos studijuoti žmogų, Lietuvą ir pasaulį, galimybė ugdyti save, lipti dvasinės brandos laiptais aukštyn. O argi įmanoma galimybėmis nusivilti? Juk ne. Tik savimi.

Kaip vertinate šiandienos žiniasklaidos situaciją? Ar tikite, kad pilna žodžio laisvė yra galima?

Vienu gaistu šiandienos žurnalistikos situacijos tikrai nepajėgsiu įvertinti - pernelyg jau ji yra marga. Kalbant apie ją, pirmiausia reikėtų apsibrėžti, ką vadiname žurnalistika, nes šiandien esama gausybės reiškinių, apsimetančių žurnalistika, nors išties yra radikaliai priešingos prigimties. Laikraščiai ir žurnalai, laidos ir reportažai knibždėte knibžda žurnalistika ir netgi analitika apsimetančių ryšių su visuomene specialistų gamybos opusais, iš tekstų it zuikių ausys kyšo atsainiai paslėpta reklama arba prastai užmaskuoti politinių ar finansinių galiūnų samdyti "dūdų orkestrėliai", skirti vienokiai ar kitokiai "iš viršaus nuleidžiamai" visuomenės nuomonei formuoti... O kaip devynios galybės tinklalapių, kurių didesnioji pusė, beje, niekada ir niekam nėra žadėjusi, jog ketina atsakingai informuoti visuomenę, skelbti objektyvią tiesą, laikytis kaži kokių rašytų ar nerašytų moralės bei etikos normų? Negi ir jas visas vadinsime žiniasklaida?..

O dėl žodžio laisvės - ne tik tikiu, kad ji galima, manau, kad ją vis dar, ačiū Dievui, tebeturime. Šiek tiek ir savuoju kailiu patyriau sovietinių laikų, daug bendrauju su anuo metu gyvenusiais ir kūrusiais Lietuvos poetais, tad turiu neblogą galimybę palyginti tai, kas buvo leistina anuomet su tuo, kas leistina dabar.   Buvo laikas - lietuvių poetai už savuosius eilėraščius buvo siunčiami į lagerius, o manęs, kaip matote, ne tik niekas negrasina "patupdyti", bet netgi premijomis apdovanoja. Tikrai - poezijoje žodžio laisvę turiu beribę - vis dar nenustoju ja džiaugtis ir naudotis. Žurnalistikoje - garbė "Respublikai" - per dvidešimtį darbo metų manoji žodžio laisvė taip pat nė sykio nebuvo suvaržyta - nė vieno sakinio nesu parašęs sau "prieš plauką", nė karto nebuvau liepiamas rašyti prieš savo įsitikinimus, nė karto manasis straipsnis nebuvo atmestas dėl to, kad neatitiko "generalinės linijos". Gal dėl to "Respublikoje" taip ilgai ir "švartuojuosi". Iš to, ką esu publikavęs laikraščio puslapiuose vėliau sudariau ir išleidau dvi eseistikos knygas, atstovaujančias netgi ne publicistiką, o grožinę literatūrą. Na, o mano giliu įsitikinimu, jeigu laikraščiuose dar atranda sau vietos beletristika - apie žodžio laisvę dar turime motyvų kalbėti. 

Manau, nūdienos žurnalistams trūksta ne žodžio laisvės. Manau, kad tikėjimas žurnalistika, kaip misija, pašaukimu, tiesiog nuvyto mūsų - pačių žurnalistų - širdyse. Manau, paprasčiausiai savąją materialinę ir visuomeninę padėtį (taip pat ir galimybes jų pasiekti) ėmėme vertinti labiau, nei ištikimybę profesiniam kodeksui. Na juk visuotinai žinoma, kad sakydamas tiesą į akis, mylimas nebūsi. Žinoma, kad atsisakęs "bučiuoti ponams į ranką", neišmokęs "kai reikia" paploninti liežuvio - sočiu ir turtingu žurnalistu netapsi. Netapsi nei žurnalistu-žvaigžde, nei žurnalistu-elito atstovu... Bet juk tai, kaip sakoma - antikinės tiesos, kiekvienas jas žinojome dar iki išsirinkdami profesiją.

Žmonės sako: jeigu jauti, jog neįstengsi susidoroti su kūno aistromis - neik į kunigus, nes blogas kunigas - blogiau negu jokio kunigo. Tą patį galima pasakyti ir apie žurnalistus - geriau jokių, negu bestuburiai, netrokštantys tiesos labiau, nei išaukštinimo, "pagal situaciją" keičiantys Dievą, Tėvynę, nuomonę ir pasaulėjautą. Juk ta neįkainojama vertybė - žodžio laisvė - kaip tik ir yra atiduota saugoti į rašytojų bei žurnalistų rankas. Būtent mūsų valioje tą žodžio laisvę parduoti. Tik nepamirškime, kad  pardavę - tik krauju ją vėl galėsime atpirkti. Juk niekuo kitu - neįmanoma. Juk atsimename puikiame lietuviškame filme "Herkus Mantas" didžiojo Prūsų vado ištartus žodžius: "Dėl laisvės nesiderama, vikinge, laisvė - iškovojama".

Kaip manote, poeto ir žurnalisto žvilgsnis į kasdienybę, politiką, jų įtaka visuomenės gyvenime labai skiriasi? Kuo?

Poeto ir žurnalisto žvilgsniai skiriasi tiesiog radikaliai - kuo rečiau į politinius ar kasdienės rutinos kontekstus įklimpsta poetas, kuo daugiau laiko jis praleidžia metafiziniuose pasauliuose, tuo jis yra laimingesnis, įkvėptesnis ir produktyvesnis, o žurnalistas tiesiog neturi teisės nepažinti kasdienybės, apie kurią rašo ir politinių realijų, į kurias privalo reaguoti.  Šiuo požiūriu nė pats nesugebu paaiškinti dualios savo prigimties - išties neretai jaučiuosi tarsi koks katšunis, kurį skirtingos prigimties pusės tuo pat metu traukia į skirtingas puses.

Bet štai poeto ir žurnalisto įtaka nūdienos visuomenės gyvenimui - tikrai identiška. Ji - niekinė.

Tai sakote apie  smukusį pasitikėjimą žurnalistais ir spauda? Labai tai jaučiate?

Pastebiu, jaučiu ir, kaip minėjau, esu tvirtai įsitikinęs, jog mes patys - žurnalistai - ir esame to nusipelnę. Jeigu patys rašydami nebetikime, kad žodis - ne žvirblis, tai kodėl visuomenė turėtų tikėti?

Bet esate optimistas?

Tiksliau būtų sakyti, jog esu ne optimistas, o tikintis žmogus. Optimistai tik viliasi, kad gėris galiausiai blogį nugalės, o aš esu tuo tvirtai įsitikinęs.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Daiva Červokienė

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.