Žurnalistų kūryba

Tapo tradicija, kad kasmet mūsų kraštietis žurnalistas ir tautotyrininkas Jonas Laurinavičius (vienas arba su istorinių romanų rašytoju Jonu Užurka), Dusmenų bibliotekos kviečiamas, atvažiuoja susitikti su vietos kaimo bendruomene ir supažindina, ką per ataskaitinį laikotarpį parašė ir išleido. Pastarasis laikotarpis - nuo 2016 metų rudens iki šiol jam buvo ypač produktyvus. Jis išėjo iš „Kaišiadorių aidų" redakcijos, persikėlė į Vilnių ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui ir visuomeninei veiklai. J. Laurinavičius tapo Tėvynės pažinimo draugijos pirmininku, o vėliau ir „Tautotyros metraščio" sudarytoju bei vyriausiuoju redaktoriumi. Per tą laiką jis išleido net 6 knygas, taip pat suredagavo 8 įvairių autorių leidinius. Taigi kraštiečiams turėjo ką parodyti ir pasakyti.

Ypač dusmeniškius sudomino J. Laurinavičiaus beletristinių eskizų knyga „Pamiškės sodyba", nes joje pasakojama apie žurnalisto gimtinę ir jos apylinkes, tad daugelis įvykių bei herojų labai artimi ir netgi žinomi. Rašytojas čia prisimena karo ir pokario metų negandas, kaimo žmonių išgyvenimus, dramatiškus jų likimus. Pasak dr. Reginos Norkevičienės, ypač taikliai parinktas knygos pavadinimas. Juk tokios, kadaise buvusios ramios pamiškės sodybos, pokario metais tapo baisių tragedijų liudininkėmis, kiekviena jų turėjo savo paslaptį. Visuose šios knygos pasakojimuose persmelkia artėjančios nelaimės nuojauta, tad skaitydamas su nerimu lauki, kas bus toliau. Ypač ta nuojauta ryški to paties pavadinimo apsakyme. Pasirodo, dar būdamas paauglys J. Laurinavičius iš dėdės sužinojo šios baisia tragedija paženklintos sodybos paslaptį: joje rusai nušovė kurčnebylį sūnų, vėliau apskrityje sušaudė tėvą, o motina, likusi viena, savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Po 50 metų knygos autoriui kilo mintis vėl aplankyti tą sodybą. „Sodybvietėje dar labiau suzmekusi, sukiužusi, bet vis dėlto lig šiol dar išlikusi troba ir tvartelis, laiko prislėgtas, parklupdytas, sulinkęs stena, lyg nešdamas sunkų kryžių į Golgotą. Tik alyvų krūmai kaip žydėjo, taip žydi", - rašo jis. 

J. Laurinavičiaus kūryba įvairiapusė, jo plunksnai paklūsta bet koks žanras. Tačiau, ar tai būtų proza, ar poezija, visur atsiranda vietos ir tėviškės temai. Jis niekada nepamiršta savo gimtinės, tad beveik visose savo knygose atiduoda jai tam tikrą duoklę. Štai leidinyje „Žurnalistai" tarp kitų iškilių žmonių, pasakoja ir apie Trakų žurnalistą, leidėją, kultūrinės veiklos organizatorių Juozą Vercinkevičių, prisimena susitikimus su juo Trakuose, Dusmenyse ir kt. „Mane traukia ir J. Vercinkevičiaus redaguojamas rajono laikraštis „Trakų žemė". Imu jį su jauduliu: juk tai mano gimtojo krašto spausdintas žodis.... Kiekvieną penktadienį skubu į Vilniaus autobusų stoties kioską, turbūt vienintelę vietą sostinėje, kur jis pardavinėjamas, ir nekantraudamas jau ten pat perverčiu lapus - bene pamatysiu gimtųjų apylinkių žmonių, seniai pažįstamų arba naujai sutiktų onuškiečių, dusmeniškių, trakiškių veidus", - teigia J. Laurinavičius.

Knygoje „Kaišiadorių aidams - 70", kurioje pateikiama šio laikraščio veiklos 2006-2016 m. kronika, be kitų straipsnių, įdėtas ir šių eilučių autorės interviu su J. Laurinavičiumi „Su žaliojo pasaulio žavesiu", kuriame kalbama ne tik apie gamtosaugos reikalus, žurnalisto ryšius su Kaišiadorių rajono miškininkais, bet daug gražių žodžių skiriama ir gimtosioms apylinkėms, pateikiamos ištraukos iš ankstesnių jo knygų „Tolimosios atodangos" ir „Vidurnakčio pašvaistė". „Tikrai pakiliai jaučiuosi aplankęs tėviškę, vėl išvydęs jos nepakartojamos gamtos vaizdus. Apima nostalgija, užplūsta prisiminimai", - teigia J. Laurinavičius. O straipsnyje „Per visą gyvenimą - su žurnalisto bloknotu" Vytauto Žeimanto paklaustas, kodėl savo kūryboje vis grįžta prie gimtojo kaimo, kurio jau seniai nebėr, temos, mūsų kraštietis atsako: „Aš negaliu kirsti šaknų, kurios mane maitina - tai gimtasis Pajautų kaimas. Niekas manęs taip nejaudina, kaip gimtinė."

Humoristinių pastebėjimų apie žymius Lietuvos žmones rinkinyje „Šyptelėjimai" pateikiamos šmaikščios miniatiūros apie šalies prezidentus (A. Smetoną, A. Brazauską, V. Adamkų), Seimo bei vyriausybės narius, žinomus menininkus, dvasininkus, žurnalistus ir kt. Pasak įžanginio žodžio autoriaus Antano Rybelio, kaip tautotyrininkas J. Laurinavičius išsiugdęs poreikį fiksuoti bet kurį svarbesnį Lietuvos kultūros įvykį, kuris ateity gali turėti istorinę vertę, o kaip žurnalistas, jis nepraleisdavo progų užfiksuoti ir savo kūrybiniame kelyje sutiktų žmonių humoristinius epizodus. 

Nemažai dėmesio šioje knygoje J. Laurinavičius skiria ir žymiems kraštiečiams: aktorei Teofilijai Vaičiūnienei, jos vyrui dramaturgui Petrui Vaičiūnui, dainininkui Kiprui Petrauskui, Onuškio parapijos klebonui kun. Nikodemui Švogžliui-Milžinui. Štai vienas iš autoriaus pastebėjimų apie K. Petrauską: 

„Kipras Petrauskas, atvažiavęs į Dusmenis, pirmiausia nuėjo į bažnyčios šventorių, kur palaidoti jo tėvai, brolis Mikas. Persižegnojo, pastovėjo susikaupęs. Tai pamatė iš Dusmenų kilęs Onuškio vidurinės mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorius.

- Toks garsus žmogus, o nuėjo į šventorių! - stebėjosi. - Kaip jis valdžios nebijo? 

Vienas iš jo draugų šyptelėjo:

- Nebijotum ir tu, jei talentu prilygtum Kiprui Petrauskui..."

Tėvynės pažinimo draugijos leidžiamo gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties tęstiniame leidinyje „Tautotyros metraštis" jo sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius taip pat nepamiršta savo gimtųjų Trakų rajono apylinkių. VI tome, be kita ko, spausdinamas jo straipsnis apie Šv. Stanislovo atlaidus Aukštadvaryje, šių eilučių autorės rašinys apie Dusmenų kapines, prof. Onos Voverienės - apie Dusmenų krašto tremtinius ir apie iš šio krašto kilusią poetę Izabelę Baublytę-Balčiūnienę, o VII tome daug vietos skirta Bakaloriškių kaimo tragedijai įamžinti.

Kaip jau minėta, J. Laurinavičius šiemet suredagavo net 8 kitų autorių knygas, tarp jų - ir kraštiečio, buvusio bakaloriškiečio Vladislovo Kleinoto prisiminimų knygą „Kelionė į nežinią". Pasak jo, kiekvieno žmogaus atsiminimai - didžiulė vertybė. Ypač vertingi autentiški paliudijimai, kai žmogus atsiduria svarbių tautos įvykių sūkuryje, santvarkų virsme, kai sprendžiamas tėvynės likimas. „Manau, kad V. Kleinoto knyga sudomins daugelį skaitytojų, į kurių rankas ji pateks. Atidžiausiai ji turėtų būti skaitoma kraštiečių - Bakaloriškių ir aplinkinių kaimų žmonių. Prie tokių aš ir save priskirčiau, nes esu kilęs iš kaimyninės Onuškio parapijos", - rašo jis šios knygos pabaigos žodyje. 

Šiemet išleista ir didelės apimties monografija apie Onuškio valsčių. Nors tai - jau 34-oji „Versmės" leidyklos knyga iš serijos „Lietuvos valsčiai", tačiau pirmoji knyga apie Dzūkiją. J. Laurinavičius, monografijai pateikęs apie 150 straipsnių, nė kiek nenusiminė, kad iš jų tik keletas pateko į šią knygą. Netrukus jis tikisi parengti atskirą leidinį „Kas monografijon nesudėta". „Monografijai svarbu faktai, o mano rašiniuose - daug jausmų, tad ne visi ten tinka", - sako jis. 

J. Laurinavičius kraštiečius pradžiugino ir neseniai pasirodžiusiu aforizmų knygos „Brūkštelėjimai" vertimu į rusų kalbą „Наброски", trieilių leidiniu „Trigubas žvilgsnis" bei recenzijų, atsiliepimų spaudoje apie jo knygą „Žurnalistai" rinkiniu „Bendraplunksniai".