Žurnalistų namuose

Aida Vėželienė

NŽKA projekto „Žurnalistikos menas: kultūros dialogas ir sklaida“ vadovė

Žurnalistika - tai kiekvieno laikmečio kultūros metraštis. Žvelgdami į prabėgusį Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos (NŽKA) pusmetį, matome ne tik atliktų darbų gausą - nors jų būta išties įvairių, - bet ir nuolatinį bandymą plėsti žurnalisto kompetencijų lauką, pristatant jį ne kaip įvykių liudininką, bet visų pirma kaip asmenybę ir kūrėją. Esame tarpininkai tarp istorinės atminties ir technologinės pažangos, padedantys suvokti kasdienybės architektūrą. Tobulėdami patys, tobuliname ir aplinką; kurdami - dalijamės savo energija su auditorija.

Kai žurnalisto ir fotomenininko Leonardo Skirpsto fotometraščiuose atgimsta Vilniaus universiteto dvasia ar kai Arvydo Juozaičio knygos puslapiuose vėl skamba Sąjūdžio aidai, suvokiame, kad mūsų misija - ne tik fiksuoti, bet ir saugoti atmintį. Tai ne vien dokumentika; tai būtinybė neleisti nublankti tiems, kurie kūrė mūsų valstybę. Lygiai taip pat ir skaudžios Sausio 13-osios patirtys, atgimusios virtualiose asociacijos narių parodose, primena: žurnalisto žodis visada turi politinį ir žmogiškąjį svorį.

Šie metai mums, kaip bendruomenei, atnešė naujų iššūkių. „NŽKA TV" atsiradimas nebuvo iš anksto užprogramuotas tikslas - tai tapo atsaku į visuomenės poreikį išgirsti įvairiapusę nuomonių raišką. Tinklalaidžių ciklas „Slenkstis. Su Audriu Antanaičiu" - tai bandymas išlaikyti dialogą aplinkoje, kurioje vis garsiau dominuoja poliarizacija. Greta to, projektas „Žurnalistikos DNR" bei paroda „DI vizijos: algoritminiai žaidimai" - būtinybė tyrinėti žmogiškojo faktoriaus svarbą dirbtinio intelekto eroje. Pristatydami Žydrūno Strumilos, Gerdos Lukoševičiūtės, Joanos Katinos, Ado Vasiliausko bei Aidos Vėželienės kūrybinius ciklus, kėlėme esminį klausimą: nepaisant technologijų tobulumo, už kiekvieno teksto ar vizualinio kūrinio privalo išlikti žmogus. Redaktoriaus ar kūrėjo atsakomybė - tai mūsų etinis skydas prieš algoritmų beasmeniškumą.

Žurnalistų namai šį pusmetį tapo tikra kūrybos artele. Nesvarbu, ar tai Alfonso Čepausko paroda „Kelionių miražai", jaunimui skirti edukaciniai ciklai „Tarp eterio ir realybės", ar diskusijos apie miško mediciną ir tvarią gyvenseną, - visur ryškiausiai spindėjo žmogiškasis faktorius. Kūrybinę raišką dar labiau išplėtė virtualūs ciklai: paroda „Sąsaja", sujungusi Alberto Vaidilos, Leonardo Skirpsto, Arūno Sartanavičiaus, Lilijos Valatkienės bei Sigitos Nemeikaitės darbus, ir poezijos pasaulius atvėręs ciklas „Rasta - neieškota", kuriame savo poetinį jautrumą atskleidė Juozas Stasinas, Ipolitas Skridla, Aida Vėželienė, Vida Girininkienė, Jonas Laurinavičius, Greta Kondrataitė-Paleckienė, Vytautas Žeimantas bei Jonas Endrijaitis.

Didžiuojamės Virgilijaus Juodakio ir Reginos Jakučiūnaitės šiemet pristatyta knyga „Fotožurnalistikos žanrai", kurioje autoriai, remdamiesi savo solidžia teorine ir praktine patirtimi, pateikė fotožurnalistikos raidos apžvalgą. Taip pat džiaugiamės prof. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės autorinio vakaro iniciatyva, dokumentinio filmo „Du prezidentai" (apie A. Brazausko ir Ukrainos prezidento L. Kučmos susitikimą Vilniuje) pristatymu bei gausia autorinių knygų paroda.

Tai, kad mes pagerbiame savo kolegas Vinco Kudirkos, Vytauto Gedgaudo, Petro Babicko, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Macijausko, Mato Šalčiaus ar „ŽENIA" apdovanojimais, nėra formalumas. Tai bendruomenės brandos rodiklis ir paskata autoriams nesustoti, nors šis laikas, atiduodamas darbui, neretai atimamas iš artimųjų. Kartu mes švenčiame atsidavimą profesijai, o mūsų veiklų spektrą jungia viena gija: noras išsaugoti ir įtvirtinti orų žurnalisto-kūrėjo vardą. Vieni apdovanojimai jau įteikti, kiti dar laukia savo laureatų. Te nesupyksta kolegos, kurių veiklų nepaminėjau - metų pabaigoje tam bus puiki galimybė. Priešakyje - dar vienas 2026-ųjų metų pusmetis, žadantis naujus atradimus ir kūrybinius įsipareigojimus.

Organizacijos veikla finansuoja Lietuvos kultūros taryba.