2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų namuose

*print*

Archyvas :: Kaip žurnalistai atspindi religinę įvairovę

2014-10-31
 
Albertas Vaidila

Albertas Vaidila

 

Albertas Vaidila,

menotyrininkas

 

Projektas

Spaudos fotografijų parodos „Religinė įvairovė Lietuvoje", kuri surengta Žurnalistų namuose, suorganizavimas yra vienas iš Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) bei Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) projekto „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje" projekto renginių. Projekto tikslas, koordinatorės Rasos Liškauskaitė teigimu,  supažindinti visuomenę su Lietuvos  religine įvairove, informuoti ją apie žmogaus teisių, ypač teisės į religijos laisvę, svarbą. Vienas svarbiausių uždavinių siekiant minėto tikslo, sudominti ir paskatinti žurnalistus gilintis į religijų problematiką, gvildenti ją žiniasklaidoje. Reikia pažymėti, kad vykdant šį projektą 2013 - 2014 metais (toks numatytas projekto įgyvendinimo laikas) surengti du Lietuvos religijų tematika konkursai: vienas - straipsnių, kitas - fotografijų.

Religinė sklaida Lietuvoje

 Norėdami bent kiek giliau suvokti aptariamą Lietuvos religinę įvairovę fotografijoje, pabandykim į šią „įvairovę" pažiūrėti platesniame kontekste. Juolab, kad mūsų tautiečių didžiuma yra pačios didžiausios pasaulio religijos - krikščionybės - išpažinėjai. XXI a. pradžioje pasaulyje buvo apie 2,2 mlrd. krikščionių - beveik trečdalis Žemės planetos gyventojų. Keliose valstybėse tai valstybinė religija. Krikščionybę sudaro trys pagrindinės srovės - Romos Katalikų bažnyčia, stačiatikiai  ir protestantizmas (atsiradęs per Reformaciją XVI a.). Lietuvoje priėmusių Romos katalikybę ryški didžiuma. Pagal 2001 metų gyventojų surašymo duomenis Romos katalikai šalyje sudaro 70 proc. (2,450,000). Toliau skaičių mažėjanti seka tokia: stačiatikiai - 180,000, sentikiai - 50,000, liuteronai - 30,000, reformatai - 11,000 gyventojų. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau negu 20 religinių krypčių, pasklidusių į bendroves ir bendrijas. Kai kuriose jų narių skaičius siekia keletą tūkstančių, kitose priskaičiuojama vienas kitas šimtas, o didelė dalis bendrovių teturi po kelias dešimtis ar net mažiau kaip dešimt žmonių.

Tikėjimas - sąžinės reikalas

Remiantis paskutiniais NRTIC duomenimis, katalikai mūsų šalyje sudaro jau tris ketvirčius su kaupu visų gyventojų. Todėl Lietuvos žmonėms iškyla pora itin svarbių klausimų, būtent: koks katalikybės ryšys su šiuolaikiniu ar moderniuoju pasauliu ir koks jos požiūris į kitas religijas? Geriausiai į šiuos klausimus galima atsakyti remiantis Vatikano II susirinkimo dokumentais. Šis susirinkimas, kuris buvo inicijuotas popiežiaus Jono Pauliaus XXII, vyko trejus metus (1962 - 1965). Iš pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes" matome, kad Bažnyčia teigiamai bei su viltimi žvelgia į šį pasaulį, mokslinę -techninę pažangą. Ji siūlo ne konflikto ar atsiribojimo, bet dialogo bei bendradarbiavimo kelią. Krikščionis neturi ir negali izoliuotis nuo pasaulio skaudulių, problemų, iššūkių, bet yra kviečiamas aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Ginti žmogaus asmens orumą, jo neliečiamybę, gerbti jo įsitikinimus ir liudyti jam tiesą apie jį patį yra vienas pagrindinių Bažnyčios uždavinių. Todėl Susirinkimas paskelbė daug diskusijų sukėlusią deklaraciją apie tikėjimo laisvę, kuri skelbė, kad niekas tikėjimo srityje negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę. Žmogui paliekama teisė ir laisvė pačiam rinktis religinius bei moralinius įsitikinimus, kuriais jis nori vadovautis, pabrėžiama jo prigimtinė pareiga ieškoti tiesos. Šios mintys atsispindi ir Lietuvos Konstitucijoje, jomis vadovaujantis 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, kuris nustato religinių bendruomenių bei bendrijų ir Lietuvos valstybės teisinius santykius, įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose ir tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintą žmogaus teisę į tikėjimo laisvę.  Šiais dokumentais vadovautasi, o kartu jie buvo ir propaguojami vykdant NRTIC bei LŽS projektą „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje".

Fotografijų parodoje - religijų kasdienybė ir šventės

Suprantu, kad fotografams nebuvo lengva. Pirmiausia neįprasta tema ir sudėtingos fotografavimo aplinkybės. Juk, atėjęs į maldos namus, nepradėsi vaikščioti kaip niekur nieko pirmyn atgal, ieškodamas geresnio apšvietimo ar dairydamasis ant ko pasilipti, kad „ištraukus" geresnį rakursą. Taip pat nėra paprasta sustatyti žmones taip, kad gautųsi informatyvesnė arba įdomesnė kompozicija, jau nekalbant apie tai, kad pats „įsibrovimas" į ramybės ir susikaupimo erdvę gali sukelti nepasitenkinimą, trikdyti ar net įžeisti tikinčiuosius. Juk ant kaktos žurnalistui neparašyta, kad jo norai kilnūs, kad jis respublikinio žurnalistų konkurso dalyvis, o ne šiaip koks priklydęs smalsuolis ar šaipūnas ateistas. Matyt, teko prašyti leidimo fotografuoti ir pas religinių bendruomenių vyresniuosius, juos nuraminti, įtikinti šio vizito gerais ketinimais. Tai galėtume pavadinti žurnalistų organizacine ar priėjimo prie fotografuojamojo objekto dalimi. Visa tai lieka už kadro, o  fotografijų vertę apsprendžia fotografijos turinys, vaizdo kokybė - kaip pavyko atskleisti religinės bendruomenės charakteringus, išskirtinius, galbūt, tik jai vienai būdingus bruožus. O gal galima pastebėti ir kas įvairių tikėjimų atstovams yra bendra? Žingeidų lankytoją šioje parodoje   domina Maldos namų architektūra, eksterjero ir interjero savitumas, konkrečiai religijos krypčiai būdingi ritualai, rūbai, simbolika, kiti reikšmingi elementai, aksesuarai ir, žinoma, žmonės, jų laikysena, būsenos, psichologiniai niuansai. Kompoziciniai elementai, atidus žvilgsnis į religijų išpažinėjus gali praturtinti ir daugeliu atveju praturtina fotografijų vaizdą, suteikia jam savitumo ir daugiau prasmių, o  fotografijų kokybę, suprantama, nulemia ne tik kompozicinių elementų kiekis, nepriekaištinga technika, o svarbiausia bendra daiktų ir žmonių, kompozicinė sąranga, estetinė, emocinė paveika.

Nors vienas iš projekto vykdytojų yra Lietuvos Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras, konkurso dalyviai nebuvo raginami atspindėti tik naujųjų respublikos religinių bendruomenių gyvenimą. Pavyzdžiui, Ieva Budzeikaitė konkursui pateikė pluoštą fotografijų iš judėjų, stačiatikių bendruomenių. Tai profesionalūs, gana aukšto meninio lygio darbai. Minėtų bendruomenių gyvenimo vaizdai kelia susidomėjimą ne tik kaip viena iš religinių bendruomenių su savais ypatumais, bet ir kai kuriais panašiais bruožais su krikščionybe. Dar daugiau. Judaizmas - krikščionybės lopšys.  Tai viena iš senovės judėjų etninių religijų, kuri išsirutuliojo šiuolaikinėje Izraelio teritorijoje. Pagrindinis judaizmo principas - tikėjimas vienu Dievu. Šis tikėjimas, kurio užuomazgos datuojamos V a. pr. m. e., yra tęsiamas šiuolaikinių žydų. Iš viso judaizmą pasaulyje išpažįsta apie 15 milijonų, o Lietuvoje maždaug 5000 žmonių. Be žydų, aktyvūs judaizmo išpažinėjai, gyvenantys Lietuvoje,  yra karaimai (apie pustrečio šimto žmonių). Svarbiausia aplinkybė, apibrėžianti sudėtingus judaizmo ir krikščionybės santykius - bendra jų kilmė. Krikščionybė ir judaizmas turi nemažai bendrų šventų raštų. Krikščionys garbina Jėzų, kuris savo žmogaus prigimtyje gimė, gyveno ir mirė būdamas žydu. Tačiau  judaizmas ir krikščionybė yra skirtingos ir gana griežtai viena nuo kitos atsiribojusios religijos. Žiūrint į Ievos  Budzeikaitės nuotraukas su judėjų, stačiatikių religinio gyvenimo vaizdais galima pastebėti tai, kas iš esmės būdinga visoms ekspozicijos nuotraukoms - pagarba visų religinių bendruomenių žmonėms, noras religijų įvairovėje pastebėti ir pabrėžti ne tiek skirtumus, kiek tai, kas bendra įvairių tikybų atstovams, būtent: nemeluotas dažniausiai palaimingas jausmas, dvasingumas ir, žinoma, tikėjimas, kad aukštesnės jėgos neapleis šiame gyvenime ir išėjus Anapilin, padės ištverti skausmą, suteiks viltį ir džiaugsmo akimirkų. I. Budreikaitės nuotraukose  ši pagarba tikintiesiems reiškiama per pastangas perteikti kompozicijose dvasingumo, mistinio paslaptingumo atmosferą. Šiam tikslui gerai pasitarnauja  pritemdytas vaizdas, kai išryškinamos tik pagrindinės kompozicinės linijos, prietemoje ryškėja degančių  žvakių ritmas, prasimuša kitos religinės atributikos, simbolių subtilios užuominas.  Meninės raiškos paieškų keliu eina ne tik I. Budzeikaitė, bet ir kai kurie kiti žurnalistai. Daug kur vyrauja tikinčiųjų švelnūs, romūs veidai, egzaltuotos akys, maldai sudėtos rankos. Ypač išradingomis senovės baltų tikėjimo interpretacijomis pasireiškia Vidmantas Balkūnas (keli ciklai nuotraukų - „Senovės baltai švenčia Žemynos šventę", „Senovės baltai laidoja", „Senovės baltai laidoja Krivį"). Tiek apie I.Budzeikaitės, tiek ir apie V. Balkūno darbų privalumus galima kalbėti ne tik kaip apie žurnalistinę dokumentinę fotografiją, bet ir pastebėti gan ryškius meninės fotografijos bruožus. Pažymėtinas šio  žurnalisto mokėjimas į kadrą vykusiai įkomponuoti dideles žmonių grupes, iškilmingas eisenas, surasti jų ryšį su supančia aplinka sumaniai parenkant žiūrėjimo kryptį ar rakursą, spalvų, šviesos ir tamsos kontrastų bei toninio modeliavimo gerą panaudojimą, vykusią stilizacija, siluetinius sprendimus. Žiūrovui, kuris paviršutiniškai stebi šalies religinio gyvenimo permainas, gali kilti klausimas: ar aktualūs prieš daugelį amžių susiformavę baltų pasaulėjauta, religija, papročiai, kuriems tiek daug dėmesio skiria V. Balkūnas? Be abejo, taip. Šie dalykai niekada nepraras savo aktualumo. Jeigu bandytume religijas Lietuvoje rūšiuoti nuo anksčiausiai iki vėliausiai atsiradusių, į pirmąją vietą tektų statyti būtent Baltų religiją, kuri apibrėžiama kaip baltų tautų ikikrikščioniškų tikėjimų ir kultų visuma. Europoje ir Lietuvoje atgimsta senasis pagoniškas tikėjimas paremtas senovės baltų tikėjimu. Būdingiausias jo bruožas - kosmiškumas, žmogaus neatskyrimas nuo gamtos. Argi tai ne šiuolaikiška? Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Pradėjusi plisti baltų neopagonybė yra rekonstruotas senasis baltų tikėjimas Lietuvoje ir Latvijoje. 2005 metų spalio 22 Senovės baltų religinė bendrija minėjo baltų tikėjimo atgimimo 100-metį. Pažymėtina, kad Baltų neopagonybė yra nepriklausoma nuo Vakarų Europoje vyraujančio Ásatrú neopagoniško tikėjimo.

Patrauklios ir įtaigios Zitos Stankevičienės fotografijos iš Žolinių šventės. Jos gerai atspindi šios šventės ištikimybę tradicijai, kurios šaknys siekia Baltų kultūrą, pagonybės laikus. Pažymėtinas autorės sugebėjimas perteikti psichologines šventės dalyvių charakteristikas. Žolinės - tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Neatsiejama Žolinių šventės dalis Lietuvių liaudies dainos, skirtos Motinai Žemei už dosnumą, liaudiški šokiai ir žaidimai. Autorė domėjosi ir musulmonų sunitų (karaimų) religine bendrove. Kaip meniškai brandžią reiktų išskirti šios bendrovės narių santuokos vaizdą. Vėlgi tenka pažymėti Z. Stankevičienės portretuojamųjų psichologinio perteikimo meistriškumą. Nuotraukoje jauna santuokinių pora rodoma stambiu planu maldos namuose jungtuvių laiminimo metu. Tai ne tik užfiksuotas musulmonų sunitų jungtuvių faktas, bet daug daugiau, sakyčiau, dviejų žmonių susitelkimas pakylėto dvasingumo būsenoje, atsakomybė ir judesys vedantis ištikimybės ir amžinybės tiltais ten, kur kviečia gilus tikėjimas ir atgal kelio nėra.

Dar kai kas tradiciško ir netikėto fotografijos

Aurelijos Arlauskienės nuotraukose matome gana įdomias evangelikų reformatų šventes („Evangelikų reformatų 430 metų jubiliejus Salamiestyje", „Evangelikų reformatų kapinių šventė"). Ši religinė bendruomenė priklauso grupei krikščionių protestantų bažnyčių, istoriškai susijusių su Cvinglio ir J. Kalvino doktrinomis. Pirmos Reformatų bažnyčios atsirado Europoje XVI a., paskui vystėsi kartu su protestantizmu. Lietuvoje ši krikščioniškosios religijos atmaina, kaip primena ir A. Arlauskienės fotografijos, nenuslopo, o tęsia savo veiklą jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Daug metų vyko evangelikų reformatų ir katalikų kova, kuri baigėsi katalikų pergale. Tačiau reformatų siūlomas suprastintas ir kuklus Dievo buvimo suvokimas bei garbinimas, kuris projektuojamas daugiau į pačią tikinčiojo asmenybę, o ne į puošnias ir gana sudėtingas apeigas prabangiuose Dievo namuose - bažnyčioje,  yra patrauklus daugeliui žmonių ir šiandien. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo apie 10 000 evangelikų reformatų. Sovietinės okupacijos metais veikė penkios jų bažnyčios. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, evangelikai reformatai atgavo savo juridines teises ir buvo pripažinti tradicine Lietuvoje religine bendrija. Šiuo metu Lietuvoje yra apie  11 tūkstančių reformatų, veikia 14 evangelikų reformatų bendruomenių Biržų rajone, Kupiškio rajone, Vilniuje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. „Mažajame katekizme", skirtame Lietuvos evangelikų reformatų parapijoms (pirmą kartą išspausdintas lenkiškai 1581 m. Vilniuje ir lietuviškai 1653 m. Kėdainiuose) skelbiama - „Visa mūsų krikščioniškos išminties esmė - pažinti Viešpatį Dievą vieną Šventoje Trejybėje bei pažinti patį save".

Reportažine dokumentika, žurnalisto profesionalumu ir sugebėjimu fiksuoti dinamiškus vaizdus, „pagauti" nepakartojamas akimirkas pasižymi Ramūno Guigos darbai, fiksuojantys Krišnos sąmonės bendrijos akimirkas. Krišna indų religijos tradicijoje yra „Aukščiausias Dievo Asmuo, kurio kūnas - amžinybės, žinojimo ir palaimos pavidalas"ir apibūdinamas kaip „neišsenkantis visų gyvų esybių šaltinis",  o mes, žmonės, „sąlygotos gyvosios esybės, esame Jam amžinai pavaldžios, neatsiejamos Jo dalelės". Lietuvos Krišnos sąmonės bendrija skelbia, kad negalima kenkti jokiai gyvai būtybei... Materialus pasaulis yra pilnas prievartos: gamtos dėsniai, priverčiantys kiekvieną gyvą padarą senti, sirgti ir mirti, taip pat yra smurtiniai. Ši religija teigia, kad būtina atsiduoti Krišnai ir taip išsivaduoti iš negailestingų materialios gamtos dėsnių, pasiekti tobulumą bei visą mūsų veiklos apvalymą. Krišnos sąmonės bendrijos nariai visuomenei viešose vietose pasirodo su nacionaliniais indų aprėdais, spalvingais transparantais, šokantys, lydimi ritmingos muzikos garsų. Todėl mūsų krašte jų neįmanoma sumaišyti su kokia nors kita religine bendruomene ar bendrija. Taip pat atkreipia dėmesį R. Guigos judrios ir nuotaikingos nuotraukos „Jehovos liudytojų krikštas", kurios nuspalvintos nevaržomo juoko, pasaulietiškai atviro džiaugsmo. Pernai 100 metų veiklos sukaktį paminėjusi Lietuvos Jehovos liudininkų bendruomenė, teigia esantys krikščioniai, didžiausią dėmesį skiriantys Dievo žodžio sklaidai ir naujų maldos namų statyboms. Šiai bendruomenei mūsų šalyje priklauso daugiau negu   3 tūkstančiai lietuvių, šalyje veikia keliolika Jehovos liudytojams priklausančių maldos namų.

Monika Požerskytė savo foto reportažuose savaip pratęsia R. Guigos supažindinimą su Lietuvoje palyginti neseniai pradėjusia savo veiklą Krišnos sąmonės bendrija. Gaila, kad šįkart ir R. Guiga, ir M. Požerskytė fiksuoja krišnaitus daugiausia tik maldos namų interjeruose, kur išlaikant indų tradiciją įrengti puošnūs altoriai, o ant sienų kabo spalvingi paveikslai su Krišnos gyvenimo scenomis. Viena įdomiausių nuotraukų - krišnaitų labdaros teikimo skurstantiems scena.  Visi vaizdai savaip patrauklūs, nes patys krišnaitai nufotografuoti daugiausia stambiu planu ir pasižymi įdomiomis charakteristikomis. Nepaisant, kad Bendrija remiasi ilgaamže Indijos religijos  tradicija, kuri siekia daugiau negu 5000 metų, Vakaruose akademinių religijotyrininkų dažnai priskiriama prie naujųjų religinių judėjimų. 2005 metais Lietuvoje buvo įregistruotos dvi Krišnos sąmonės religinės bendruomenės - viena Vilniuje, kita - Kaune. Jos turi savo šventyklas. Gerų atsiliepimų ši bendrija Lietuvoje susilaukia dėl dalyvavimo socialinėje veikloje - benamių ir skurstančių žmonių maitinimo labdaros valgyklose Vilniuje ir Kaune.

M. Požerskytė taip pat pateikė nuotraukų iš Kvakerių, Bahajų religinių bendruomenių.  Jeigu paroda nebūtų skirta religinių bendruomenių pristatymui, pažiūrėjus į šias nuotraukas, galima pamanyti, kad jose užfiksuoti įprasto kasdieninio gyvenimo vaizdai - nedidelės grupelės jaunuolių besišnekučiuojantys šiuolaikinių namų butuose, kuriuose nesimato nei šventųjų atvaizdų, nei kitos religinės atributikos, o matome sofą, stalelį su kavos puodeliais ir užkandžiais, kėdes, ant sienų kabo knygų lentynos, vienas kitas paveikslas. Kas ši visiškai pasaulietiškai atrodanti bendrija? Tai - kvakeriai. 1660-asias metais Anglijoje susiformavęs ir vėliau į Ameriką persikėlęs kvakerių judėjimas, gerai žinomas kaip itin socialiai aktyvi organizacija, nuo XVII a. kovojusi su vergija, už moterų, kalinių, homoseksualistų teises, gamtos išsaugojimą. Kvakeriai išsiskyrė iš kitų nonkonformistų tuo, kad visiškai nepripažino išorinių krikščioniškų apeigų ar sakramentų, taip pat nelaikė Švento Rašto vieninteliu Apreiškimu ar išskirtiniu Dievo liudijimu. Anot XVII a. Anglijos pamokslininko, vieno iš šio judėjimo pradininkų Georgo Foxo, apreiškimas esąs „nuolatinis ir tiesioginis, kiekvienam, belieka į Jį įsiklausyti ir savo gyvenimu jį paliudyti". Kvakerius galima pavadinti ir mistikais, nes jiems svarbiausia - vidinis tikėjimo pojūtis (tai primena, tarkime, Islamo mistikus sufijus). Dabar pasaulyje yra apie 360 000 kvakerių. Lietuvoje jų nėra daug: prieš ketverius metus buvo susibūrusi trijų žmonių grupė Kaune, penkerių Vilniuje ir dar pora atvykusių iš JAV Klaipėdoje. Statytis religiniams poreikiams pastatų neplanuoja, kadangi maldos ir reikalų sueigoms užtenka paprastų kambarių su kėdėmis, be puošmenų, o šiltuoju metu tinka bet kokia atvira ir tylesnė vieta gamtoje. Bendruomenė buriasi dalyvauti tylioje maldoje, liudyti ir gyventi pagal tuos liudijimus. Čia remiamasi tarpusavio pasitikėjimu ir tikėjimu, kad kiekviename yra kažkas nuo Dievo. Beveik niekuo nuo kvakerių nuotraukose nesiskiria ir bahajai. Gal tik tuo, kad jų yra daugiau ir pastebimi kelių tautybių žmonės. Bahajų religijos pagrindas - islamas, turintis judaizmo bei krikščionybės elementų ir yra tiesiogiai susijęs su babizmu,  kurio esmė naujo Dievo pasiuntinio atėjimas ir antro pranašų ciklo pradžia žemėje. Bahajų tikėjimas - jauniausia iš pasaulio nepriklausomų monoteistinių religijų. Pasaulyje jau virš 5 milijonų bahajų, kurie kilę iš daugelio pasaulio tautų, etninių grupių ir kultūrų, yra įvairiausių profesijų atstovai. Bahajų tikėjimas neturi kunigų ar kitų asmens vadovavimo formų. Visi bahajai yra tarpusavyje lygūs ir skatinami, kiek tik leidžia aplinkybės, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Bahajai stengiasi kurti nepatriarchalines bendruomenes, kuriose nebūtų individų hierarchijos, galėtų dalyvauti visų rasių, mažumų grupių, klasių ir lyčių žmonės. 2002 m. pasaulyje judėjimui priklausė apie 6 milijonai narių. 1999 m. įkurta Lietuvos bahajų nacionalinė dvasinė asamblėja. Pagal 2006 metų duomenis Lietuvoje buvo apie 80 bahajų religijos atstovų.

Žurnalistams fotografams savo pavyko pasiekti gerą bendrą parodinį lygį, atskleisti religinių bendrovių ir bendrijų kai kuriuos savitumus, ir visoms būdingas humaniškas intencijas. Galima pastebėti ir vieną kitą paviršutiniškų temos sprendimą. Turiu omenyje kelias statiškas pozuojančių bendruomenių narių grupeles, o vieną net atokiau stovinčią didoką ir neišraiškingą žmonių grupę prie maldos namų. Tai gana šabloniški sprendimai „atminčiai", kur kas geriau tinkantys šeimyniniam albumui, negu konkursui. Kelia abejonių ir nespalvotų nuotraukų panaudojimas parodoje: jos „iškrenta" iš ekspozicijos spalvinio vientisumo ir dvelkia praėjusiais dešimtmečiais, o ne „ karšta" konkurso dvasia. Be to, vargu ar galima pateisinti tą faktą,  kad konkursinių straipsnių rinkinyje „Religinė įvairovė Lietuvos žiniasklaidoje" įdėtos žurnalistų nuotraukos, atspindinčios religinę įvairovę, menkai informatyvios, nes nesusietos su tekstais. Žinoma, šios kelios pastabos negali sumenkinti didžiulio organizacinio darbo ir svarių kūrybinių laimėjimų, pasiektų vykdant Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro bei Lietuvos žurnalistų sąjungos projektą „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje".

Rubrika "Žurnalistų namuose" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-10-31 09:34
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

D.K.

2014-11-06 16:49

Religinė įvairovė yra labai reikalinga. Blogai, kai viena religija bando viską užgožti. Gyvenimas yra žymiai margesnis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Irgi foto moto

2014-11-06 16:38

Dabar fotografuoti gali ir vaikelis. Tik duok jam į rankas telefoną.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Oi

2014-11-06 08:31

Aurelija Arlauskienė irgi fotografė???

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2014-11-06 08:17

O man - gerai parašyta. Sveikinu mūsų fotografus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

MU

2014-11-01 10:36

Labai jau mokslinė recenzija.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media