Žurnalistų namuose

Vytautas Žeimantas

Paroda Žurnalistų namuose

Žurnalistų namuose lapkričio 22 dieną buvo iškilmingai atidaryta mūsų kolegos Alberto Vaidilos kompiuterinės tapybos ir grafikos paroda „Būties ženklai". Per parodos atidarymą kalbėjo LŽS ir NŽKA pirmininkas Dainius Radzevičius, kiti kolegos žurnalistai bei dailininkai Stasys Makaraitis, Juozas Kalinauskas. Jie kalbėjo apie kolegos Alberto kultūrinę ir visuomeninę veiklą, vardijo jo nuveiktus darbus, pabrėžė parodos savitumą, suprantama, linkėjo ir parodos autoriui tolimesnės kūrybinės sėkmės.

„Pradžioje apie susidomėjimą menu. Be šios pradžios nebūtų ir šios parodos, nes kompiuteris paveikslų nekuria. Jis tėra tik gana įnoringas įrankis paveikslui sukurti. Mano jaunystės ir ankstyvieji kūrybos metai prabėgo gimtajame Šiaulių mieste, kur greta žurnalistinio darbo miesto laikraštyje, domėjausi ir menine kūryba - piešiau, tapiau aliejiniais dažais portretus, peizažus, liejau akvareles. studijavau ir įgijau menotyrininko kvalifikaciją Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija - V.Ž.). Nenuleisti rankų skatino ir studijų procesas - kūrinius su bendrakursiais privalėjome  atsivežti ir eksponuoti sesijų metų dailės institute. Vėliau patraukė akmens skulptūra: iš granito nutašiau antkapinių skulptūrinių paminklų. Tapau Lietuvos žurnalistų sąjungos, vėliau - dailininkų sąjungos nariu," - pristatydamas save ir naująją parodą sako Albertas Vaidila.

Aš asmeniškai kolegą Albertą pažįstu jau ne vieną dešimtį metų. Žurnalistinė pažintis virto kolegiška draugystę. Tai dirbau „Lietuvos aide" mielai skelbdavau jo straipsnius įvairiomis menotyros ir meno filosofijos temomis. Rašiau recenziją ir „Minties" leidyklos solidžiai išleistam statybininkams skirtam vadovėliui, kurį parašė du mūsų kolegos - Albertas Vaidila ir Jonas Vėlyvis. Knygoje yra du kolegos Alberto studijiniai darbai: „Statybos estetika" ir „Architektūriniai stiliai". Tada atkreipiau dėmesį, kad jis įdomiai nagrinėja teorinius statybos grožio pagrindus, statybos meno ištakas siedamas su tolimųjų protėvių sukurtais daiktais. Pažymėjau ir jo intriguojantį temos atskleidimo stilių, ypač kai jis kalba apie statybos ir architektūros skiriamuosius bruožus, gamtos formas ir žmogaus kūrybą, meno kilmę ir statybos grožio dėsningumus, o bene labiausiai, apibūdinant Dieviškąjį statybos vienetą ir aukso pjūvį.

Recenzavau ir jo pirmąją kompiuterinės tapybos ir grafikos parodą, kuri įvyko Vilniuje 2005 metais. Tada rimčiau susimąsčiau apie kompiuterio ir meno santykį.

Gimė Šiauliuose

Kolega Albertas Vaidila gimė 1944 metų kovo 23 dieną Šiauliuose, ten mokėsi, brendo kaip žmogus ir dailininkas. Ilgą laiką jo širdyje gražiai sugyveno dvi mūzos - žurnalistikos ir dailės. Jis aktyviai skelbia savo straipsnius Šiaulių miesto laikraštyje ir tuo pačiu metu kuria. Jį traukia grafika, tapyba, net skulptūra, yra iškalęs nemažai paminklų, skirtų įvairioms progoms.

Jaunas menininkas supranta, kad, norint siekti meno aukštumų, vien įgimto talento neužteks. Jis įstoja į Lietuvos dailės institutą ir jį sėkmingai užbaigia. Dirbo dailininku - restauratoriumi Šiaulių istorijos etnografijos muziejuje, dailininku keliose Šiaulių įmonėse.

Tačiau didžiausią laiko dalį Šiauliuose jis skyrė žurnalistikai. Jo rašiniai įvairiomis kultūros temomis buvo pastebėti, jį pakvietė dirbti į Šiaulių miesto laikraštį. Kurį laiką jis vadovavo laikraščio kultūros skyriui. Įstoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Žinomas menotyrininkas

Noras rašyti ir profesionalus dailės supratimas viename asmenyje, Albertą Vaidilą nukreipė logišku keliu -jis tampa rimtu menotyrininku, kurio nuomonės vis labiau prisiklausoma. Juolab jis toliau tobulėja. Baigia ir Maskvos visuomeninių mokslų akademiją. Tai leidžia kolegai Albertui gerokai pagilinti filosofines žinias, jo straipsniuose vis labiau atsiveria meno ir filosofijos sintezė. Tai daro jo straipsnius išskirtinius, nepanašius į kitų Lietuvos ir užsienio menotyrininkų studijas.

Alberto Vaidilos pavardė tampa dažna įvairiuose dailės parodų albumuose, prospektuose, kataloguose, periodine spaudoje. Jis skaito mokslinius pranešimus dailės istorijos ir teorijos klausimais.

Prisimenu sėkmingai vykusią vilniečio Stasio Makaraičio parodą. Albertas Vaidila parašė įžanginį straipsnį gražiai išleistam parodos katalogui, kalbėjo ir per jos atidarymą.

„Stasio Makaraičio smulkioji plastika liudija gerą skulptūrinės medžiagos išmanymą, mokėjimą ją valdyti, varijuoti modeliavimo būdais, faktūromis-nuo apibendrintų, griežtų kontūrų, rupaus paviršiaus plokštumų iki juvelyriško jų niuansavimo, žaismingos linijų grafikos", - sakė jis, taupiu, bet ir imliu žodžiu apibūdindamas savito dailininko kūrybą. Be to, atskleisdamas ir savo, kaip subrendusio žodžio meistro braižą.

Darbai Vilniuje

„Nuo 1985 metų gyvenu ir darbuojuosi Vilniuje. Čia gyvendamas baigiau Maskvos visuomeninių mokslų akademiją, kur gilinausi į kultūros filosofiją. Teko gana daug rašyti. Stengdamasis neatsilikti nuo gyvenimo tarškinau kompiuterio „klavišais". Nė nepajutau kaip jis mane „įsiurbė", o ypač šios gudragalvės technikos galimybės meninėje kūryboje, kurias priėmiau kaip laikmečio iššūkį. Pradėjau kurti kompiuterinės tapybos ir grafikos darbus. 2005 metais surengiau pirmąją šios kūrybos autorinę parodą Lietuvos kurčiųjų draugijoje. Jos tematika nemaža dalimi buvo susieta su specifiniu kurčiųjų gyvenimu, pagal išgales bandant atskleisti jų savitą pasaulėjautą bei vizualiai perteikti savo patirtį, nuojautas. Kompiuteris - šis naujas darbo įrankis manęs nebepaleido. 2008 metais parašiau vadovėlį „Statybos menas", kurį pats ir iliustravau, naudodamas kompiuterinę arba mišrią technikas. taip pat kompiuteriu sukūriau iliustracijų ir kitiems vadovėliams, skirtiems statybininkų rengimui, iliustravau žurnalo „Senjoras" tekstus, - dabas sako kolega Albertas. - Malonu pažymėti, kad pastaruosius kelerius metus teko gana aktyviai kūrybiškai bendradarbiauti su žurnalistais: sukurta kompiuterine ir mišria technika ekslibrisų, skirtų sau ir keliems žurnalistams, ruošiantis pirmajai šalies žurnalistų ekslibrisų parodai, taip pat sukūriau viršelius pirmajai Lietuvos žurnalistų poezijos knygai „Šitas aidas toli girdis", kelioms Vytauto Žeimanto knygoms. Kompiuterio skyriuje „Mano paveikslai" susikaupė kelios dešimtys kompiuterinės tapybos ir grafikos darbų, iš kurių apie 30 pateikiu šiai „Būties ženklų" parodai. Kūrinių tematika įvairi kaip įvairūs ir žurnalistų interesai - nuo kosminių vizijų,  gyvybės užuomazgų, dramatiškų grėsmių iki mažų žemiškų džiaugsmų, supančios aplinkos apmąstymų ir poetizavimo".

Kompiuterinis menas

Čia norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį. Galima tik pasidžiaugti, kad kolegai Albertui rūpi ir naujausi technikos atradimai. Ypač jis susidomėjo kompiuteriniu menu. Esame įpratę laikyti, kad menas yra individuali kūryba, neatsiejama nuo kūrėjo saviraiškos, jo pasaulėjautos, o bejausmės technikos panaudojimas, technikos, šablonų taikymas ar besaikis tiražavimas nuvertina kūrinį ir jo meninė vertė tampa problematika. Tiesa, mus jau nestebina tai, kad kompiuteris nepaprastai išplėtė kino, televizijos raiškos galimybes: kelia nuostabą filmai apie žvaigždžių karus, priešistorinę gyvūniją, kuriuose ypač įtaigiai naudojami specialieji efektai. O ką jau kalbėti apie kokybinį šuolį animacijoje, reklaminių, muzikinių klipų kūrime .Tačiau kompiuterio ir dailės santykis dar ilgokai buvo aštriai diskutuojamas. Būtent todėl mane taip sudomino pirmoji kolegos Alberto kompiuterinės tapybos ir grafikos paroda.

Ją apžiūrint greitai užsimiršo išankstinė nuostata (kompiuterinė!), juolab, kad tik specialistas galbūt ir atskirtų kur spalvotas grafikos atspaudas, o kur kompiuterine technika atliktas kūrinys. Po to supratau, kas mane nuviliojo nuo technokratinių minčių. Tai parodos tematinė įvairovė, socialinė problematika, fantastiški peizažai. Dailininko ne tik teminė skalė, bet ir nuotaikų gama turtinga ir plati - nuo siautulingos kosmoso stichijos, dinamiškų ir spalvingų gamtovaizdžių iki niūrių vienatvės, sudėtingo žmogaus likimo, negalios ir kančios apmąstymų. Estetinis šių darbų suvokimas -labai individualus dalykas, tačiau manau, kad kūrinių forma, linija, spalva, faktūra ir kitos meninės išraiškos priemonės autoriaus sumaniai pajungiamos prasminei įtaigai ar dekoratyvaus vaizdo kūrimui.

Kalbant apie naująją kolegos Alberto parodą, dabar veikiančią Žurnalistų namuose, galima būtų pakartoti aukščiau išsakytas mintis. Tačiau yra ir akivaizdžių naujų poslinkių. Visų pirma išsiplėtė tematika. Dailininkas pradeda nuo pasaulio sutvėrimo, kosminių vizijų, po to veda žiūrovą prie konkretesnių detalių, atskleisdamas įvairius žmogaus būties ženklus. Antra - padidėjęs minties maštabiškumas. Akivaizdu, kad kai kurie kūriniai prašyte prašosi didesnio formato, tačiau visos parodos formatas, ekspozicijos plotas tam, deja, nepritaikytas. Trečia - žymiai guvesnis spalvų žaismas, atsiranda daugiau šviesos, šviesesnių spalvų potėpių. Tai ne tik gyvina vaizdą, gaudo akies žvilgsnį, bet ir sudaro optimiškesnią atmosferą.

Kiti žiūrovai, aišku, įžvelgs ir daugiau šios parodos ypatumų. Antai į parodos atidarymą atėjęs žinomas skulptorius Juozas Kalinauskas atkreipė dėmesį į tai, kad Alberto Vaidilos kūryba yra artima muzaikinei ir pasiūlė jam pabandyti savo jėgas ir mozaikų kūrime.

Interviu įvykęs prieš 8 metus

Šis interviu įvyko 2005 metais. Tąsyk kreipiausi į kolegą Albertą, klausdamas, kaip reikėtų vertinti kompiuterinę dailę - ar tai menas, ar tik kompiuterinė kūryba?

„Kompiuteris tėra įrankis, duodantis pieštuką, trintuką, spalvas, linijas, teptuką ir panašiai, o kurti reikia pačiam. Kompiuteris tik palengvina dailininko darbą, - sakė jis. - Mes gyvename didelių greičių amžiuje. Tradicinėmis tapybos ir grafikos priemonėmis dailės kūrinys kuriamas palyginti ilgai - nemažai laiko atima paruošiamasis darbas, jau nekalbant apie atlikimą, kuris gali trukti ištisas dienas, savaites, mėnesius. Kompiuteriu galima dirbti greitai, efektingai, lengvai keičiant ar papildant spalvas, netgi pačią kompoziciją. Dirbi tarsi ritmingai alsuodamas ir dėstydamas kompiuteriniame formate vaizdinės kalbos elementus, simbolius, ieškodamas temai adekvačios nuotaikos. Kalbant apie kompiuterinį meną, pirmiausia reiktų pabrėžti, kad nėra vienareikšmiško atsakymo, kas yra menas? Niekas negali tiksliai nubrėžti meno ribas, pasakyti, kur baigiasi menas ir prasideda ne menas. Manau, kad kompiuteris negali būti atribotas nuo meno. Atvirkščiai, jis praplečia meno galimybes. Tačiau čia būtina pabrėžti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp tradicinėmis priemonėmis atlikto darbo ir kitų modernių meno pasireiškimo formų. Sakydamas kompiuterinės tapybos ir grafikos darbai, aš apibrėžiu kūrybos sritį, kuri savaime, kaip ir kitos dailės technikos, negarantuoja meniškumo. Apie tai tegul sprendžia žiūrovas".

Palinkėkime kolegai Albertui sėkmės kūrybiniuose ieškojimuose.

Rubrika "Žurnalistų namuose" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.