Žurnalistų namuose

Povilas Sigitas Krivickas

Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys 

Kas pažįsta Alfonsą Čepauską, žino, kad jis apdovanotas daugiabriauniais meniniais gabumais, kurie glaudžiai susipynę su dailininko grafiko, žurnalisto, keliautojo patirties gijomis. Alfonsas sėkmingai plėtoja lakštinę ir mažąją grafiką, tapybą, metalo plastiką, medžio skulptūras, asambliažus. Pastaraisiais metais kūrybiniams sumanymams realizuoti pasitelkia fotografiją, bet ne tradicinę „vieno kadro", o sudarydamas fotokoliažus (fotomontažus) iš šešių-aštuonių skaidrių elementų, kurdamas skirtingas kompozicijas.

Vienas pirmųjų fotomontažų su žirklėmis ir klijais XIX amžiaus viduryje ėmėsi švedų fotografas Oskaras Reilanderis. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo populiarūs vokiečio Johano Hertfildo (John Heartfield) politiniai fotomontažai. Šiam žanrui būdingas stiprus kontrastas tarp mastelio ir perspektyvos, tartum nelogiškų elementų sugretinimas. Fotomontažo galia slypi įtampoje, kurią sukelia labai skirtingų, realybėje nepalyginamų dalykų derinimas.

Lietuvoje pirmieji XIX amžiaus viduryje šioje srityje eksperimentavo J. Cechanavičius (1869 m.) ir A. Jurašaitis (1900 m.). Vėliau fotomontažus kūrė P. Babickas, B. Buračas, D. Tarabildienė, V. Luckus, A. Butyrinas bei keletas pasekėjų.

Žirklės ir klijai padėti į šoną atėjus kompiuterių erai, kai tiesiog monitoriaus ekrane tampa įmanoma tampyti, „karpyti" ir jungti į vieningą vaizdinę visumą įvairias detales. Taip sukuriama iliuzija, kad visos detalės natūraliai priklauso tai nuotraukai.

Skaitmeninę technologiją įvaldęs A. Čepauskas „CorelDRAW", „Photoshop", „Corel Photo-Paint" programomis sukūrė fotokoliažų „Kelionių miražai" ciklą, panaudodamas įvairias skaidres, fotografuotas kelionėse motociklais nuo Vilniaus iki Ašchabado: Kyzilkumuose ir Karakumuose, po Pamyrą ir Tian Šanį, Ustiurtą ir Mangyšlaką, Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Nors tai buvo seniai, tas drąsias keliones Alfonsas prisimena iki smulkmenų ir jas aprašo ne be humoro: kur motociklai klimpo, kur juos reikėjo traukti, pas ką teko svečiuotis ir kaip, būnant garbingiausiam kazachų svečiui, teko dalyti avino galvą.

A. Čepausko sukurtas „Kelionių miražų" vaizdinys – kiekvienas vis kitoks. Kelionėse sutikti žmonės, pamatyti gyvūnai, augalai, peizažai jungiami į vientisas „drobes", kurios suskamba naujomis prasmėmis. Tai savotiški regėjimai, vizijos, prikeltos iš praeities. Štai „Kelionių miražai X" paveikslas. Jo apačioje šalmuoti keliauninkai su savo „Jawomis" sustoję trumpam poilsiui ties azijietiškomis jurtomis. Šonuose – keisti, panašūs į milžiniškas žvakes tų kraštų augalai. Paveikslo viršuje įkomponuoti stepių gyventojai: jauna mama su vaikeliu ant rankų, jos žmogus ir pagyvenusi moteris – gal motina, gal uošvė, gal anyta. Tokių išradingų vaizdinių sukurtas trisdešimt keturių fotokoliažo paveikslų ciklas.

Apie save dailininkas rašo: „(...) tarp Kryžkalnio ir Skaudvilės yra nedidelis Gedgaudiškės kaimas. Prie ištemptos Šiaulių–Tilžės plento stygos buvo Onos ir Petro sodyba. Čia aš pirmą kartą išvydau žemišką šviesą ir pradėjau gyvenimo kelionę". Tai buvo 1929-ųjų kovo 18 diena.

Projektą „Žurnalistikos menas: kultūros dialogas ir sklaida" finansuoja Lietuvos kultūros taryba.