Žurnalistų namuose

Žurnalistų namuose Rugsėjo 23 d.  įvyko Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ pristatymas. Renginyje dalyvavo gausus būrys šalies žurnalistų, gamtosaugininkų, kultūrininkų. Į renginį atvyko ne tik žurnalisto gamtosaugininko J. Stasino pažįstami, šeimos draugai, jo ekologinės kūrybos gerbėjai, bet ir Viktoro Bergo bendražygiai, nusprendę pažymėti šios iškilios asmenybės nuopelnus gamtosaugoje bei jo gimimo 120-ąsias metines.

Renginio dalyviai atsistojimu pagerbė Viktoro Bergo atminimą, kurio portretą puošė padėtos gėlės. Pirmininkavęs renginiui nepailstantis šalies etnokultūros puoselėtojas Virginijus Jocys pakvietė prisiminti šios asmenybės atliktus darbus gamtosaugoje ir kartu aptarti jo mokinio - žinomo žurnalisto ir gamtosaugininko - išleistą knygą „Gyvenimo pynė“.

Pristatydamas savo turiningą veikalą, J. Stasinas daugiausia dėmesio skyrė žmonėms, kurie pirmieji žengė gamtosaugos keliu. Jis akcentavo tarpukario mokslininkų - gamtininko Tado Ivanausko, miškininko Povilo Matulionio, „Lietuvai pagražinti“ draugijos įkūrėjo, dvasininko Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų - indėlį į besivystančią ekologinę sampratą, gamtos apsaugą.

Prisiminęs savo gamtosaugos mokytoją, knygos autorius susirinkusiems papasakojo apie kartu nueitą sunkų kelią kovojant su tuometine biurokratija ir politizuota technokratija, siekiant išsaugoti unikalias krašto teritorijas, apginti gamtą nuo chemizacijos ir melioracijos. Jis savo prisiminimuose citavo ne vieną mokslininką, gerai pažinojusį V. Bergą; tarp jų minėtas ir prof. Ričardas Kazlauskas. Jis rašė: „Nebėra tokio šios valstybinės gamtosaugos žinybos vadovo kaip Viktoras Bergas, kuris nebijojo aukščiausios partinės ir vyriausybinės nomenklatūros vyrų. Tiesa, jį dėl to anuomet ir pakeitė sukalbamesniu“.

Taip pat renginyje kalbėjo pirmasis nepriklausomos Lietuvos aplinkos apsaugos ministras Bronius Bradauskas, Nepriklausomybės akto signataras, vienas Žaliųjų judėjimo lyderių ir Lietuvos valstybės politinis veikėjas Zigmas Vaišvila, LŽS ir NŽKA pirmininkas Audrys Antanaitis, Sąjūdžio už Lietuvos miškus pirmininkas Gintautas Kniukšta, Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Albina Auksoriūtė, leidyklos „Homoliber“ direktorius dr. Vilius Gužauskis ir kiti.

Knygos „Gyvenimo pynė“ sutiktuvėse išsamią kalbos ir turinio analizę susirinkusiems pateikė lituanistė, redaktorė Teresė Gužauskienė. Ji sakė, kad pradėjus skaityti šį rankraštį, pamaniusi, jog tai romanas, nes čia aptikusi ir siužeto vingių, ir giminės šaknų, ir meilės liniją. „Tačiau labiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į kūrėjo beletristinį talentą, - sakė kalbos ekspertė. - Pagarbos vertas jo atidumas žodžiui, reiklumas kalbos dalykams ir svarbiausia - įgimtas pasakotojo talentas. Gebėjimas vaizdingai kurti tekstą pasireiškia ne tik pirmojoje knygos dalyje, kur pasakojama apie bajoriškos kilmės Bytautų giminės (pagal motinos liniją) šaknis, genealogiją, bet ir publicistikai skirtuose skyriuose. Autoriaus įrašas knygos pradžioje: „Skiriu Tėvams ir Protėviams atminti“ rodo pagarbą savo šaknims - seneliams, proseneliams, tėvams, gimtinei, ir iš čia natūraliai randasi pagarba savo tautai, jos gamtai ir lietuviškam žodžiui.“ Tą iliustruoja ir paties autoriaus žodžiai: „Aš noriu girdėti žemaitišką šnektą ir skambią lietuvišką dainą. Didžiuojuosi savo giminės žemaitiškomis šaknimis, džiaugiuosi Šilalės krašto, kaip ir visos Žemaitijos, bei Lietuvos nepakartojamo grožio gamta, darbščiais žmonėmis, mediniais kryžiais išpuoštomis sodybomis ir prie kelio ar takelio prigludusiomis koplytėlėmis.“

„Gyvenimo pynė“ - tai ne tik vieno žmogaus memuarai, bet ir platesnis kolektyvinės atminties paminklas. Autorius siekia iš užmaršties prikelti savo bendražygių, mokslininkų, miškininkų ir kultūros veikėjų vardus. Juozo Stasino knyga atskleidžia, kaip kasdienės pastangos, kantrybė, užsispyrimas ir ištvermė duoda nuostabių rezultatų siekiant užsibrėžtų tikslų.

Knygos pavadinimas puikiai atspindi kūrėjo gebėjimą pinti pasakojimą, ir tą pasakojimą jis įtaigiai pina žodžiais, pasinaudodamas lietuvių kalbos turtais. Šios biografinės apybraižos stilius pasižymi dokumentinio tikslumo ir lyrinio nuoširdumo derme. Čia nerasime sausos chronologinės ataskaitos; pasakojimas yra gyvas, pulsuojantis asmenine emocija ir giliu išgyvenimu. Tekste autobiografiniai faktai, istoriniai įvykiai bei visuomeninės veiklos detalės meistriškai pinami su subjektyviais apmąstymais, todėl memuarai tampa tarsi vaizdinga esė.

Žvilgsnis krypsta ne tik į išorinius įvykius, bet ir į jų dvasinį atgarsį žmogaus viduje, taip sukuriamas intymus, kartu ir intelektualus dialogas su skaitytoju. Autoriaus kaip beletristo talentas atsiskleidžia įtaigiai derinant publicistinį pakilų toną su elegiškomis, nostalgiškomis intonacijomis, ypač pasakojant apie vaikystės ir jaunystės prisiminimus Pamario krašte.

Visų knygoje spausdinamų tekstų kalba yra itin vaizdinga, turtinga, pasižyminti klasikine lietuviško žodžio kultūra. Čia pravartu prisiminti poeto ir rašytojo Ramūno Kasparavičiaus eilėraščio eilutę „Klasikinių formų ilgesys“. Tokių formų dabartinės literatūros sraute tikrai reta, o kas pasiilgo klasikinių intonacijų, čia tikrai jų ras.

Autorius pasitelkia gyvus metaforinius palyginimus, kurie padeda pajusti aprašomo laikmečio dvasią, gamtos grožį ir kaimo buities autentiškumą. Sakinio struktūra rami, plastiška ir ritmiška, joje jaučiamas prityrusio žurnalisto ir redaktoriaus rankos meistriškumas. Vengiama akademinės stilistikos, mokslinių terminų, todėl „Gyvenimo pynė“ lengvai suprantama ir prieinama plačiam skaitytojų ratui.

Ypač atkreiptinas dėmesys į pagarbų, netgi sakralų toną. Aprašydamas gimtąjį kraštą ar Pamario gamtą, rašytojas prabyla poetiškai, su neslepiama nostalgija ir meile. Tuo tarpu skyriuose, skirtuose gamtosaugai ir Sąjūdžio metams, kalba įgyja publicistinio veržlumo, dokumentinio griežtumo ir pilietinio patoso. Tokia stiliaus ir kalbos įvairovė leidžia autoriui ne tik tiksliai užfiksuoti praeities faktus, bet ir perduoti nepriklausomos Lietuvos kūrimo emocinę įtampą bei vertybinį pamatą.

Polinkį į poetinę raišką rodo ir knygoje publikuojami kūrinėliai - miniatiūros, eiliuoti posmai. Taigi, prigimtis išties nepašykštėjo Juozui Stasinui talentų. Bet ko verti talentai be pastangų ir sunkaus darbo? Tad skaitytojai tikisi naujų žinomo žurnalisto knygų.

Parengta pagal organizatorių pateiktą informaciją