Aktualijos

Rapolas Streikus/ Jau keletą metų iš eilės Lietuvos mokyklose daugėja moksleivių, o mokytojų skaičius mažėja. Kasmet stojančiųjų į pedagogikos studijas vis mažiau, o tuo pačiu atsiranda galimybė studijuoti ir ne tokiems stropiems studentams. Lietuvoje situacija yra labai įvairi dėl demografinių aspektų. 2018-2019 m. statistika rodo, kad vidutiniškai vienam mokytojui tenka 13 mokinių, o kaimo mokyklose vienam pedagogui tenka 7 vaikai. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro aiškinimu, šiuo metu susiduriama su keliais veiksniais.

Gerda Kasčiūnaitė/ Vaikščiojimas stogais – labai pavojingas užsiėmimas. Bet tuo užsiima įvairūs darbininkai, kurių darbas yra susįjęs su buvimu ant stogų. Statybininkai, stogų smaluotojai, tvarkytojai, remontininkai ir kiti darbininkai, kurie dažniausiai vilki išsiskiriančiomis uniformomis, žmonių yra gerai pastebimi. Aplinkiniai suvokia, jog tokių darbininkų buvimas ant stogų yra susijęs su jų darbu, tad jokių įtarimų apie galimą netinkamą ar net ir pavojų gyvybei keliančią veiklą nekyla. Kartais ant stogų nuklysta vaikai, paaugliai ar jaunuoliai, kurie iki galo nesuvokia didžiulės grėsmės.

Vakaris Vingilis/ Paaugliai yra labai energingi, veiklūs ir visada ieškantys nuotykių. Tam, kad išsilietų ir pasilinksmintų, jie organizuoja įvairiausius vakarėlius. Juose su draugais žaidžia žaidimus, klausosi muzikos ir šoka, bet tai tik vienas iš vakarėlių tipų. Egzistuoja ir tokių, kuriuose susirenka ir nepažįstama publika, vartojamas alkoholis, žaidžiami azartiniai žaidimai ir taip mezgamos pažintys. Kadangi vakarėliai nevyksta lauke, dažnu atveju jiems reikalinga erdvė. Vadinamuosius „plotus“ mokyklinio amžiaus jaunuoliai rengia be tėvų žinios, jiems nesant namuose.

Ugnė Rimkutė/ Nuėjusi į Lietuvos moksleivių sąjungą (LMS) aš supratau, kad ateitį siesiu su žurnalistika, komunikacija ir bendravimu su kitais žmonėmis. LMS buvau pasirinkusi rinkodaros komitetą, tačiau ten man nesisekė ir perėjau į renginių organizavimą. Dalyvavau konferencijose ir diskusijose, stebėjau kitų žmonių darbą, sėmiausi idėjų ir realizavau sumanymus. Tačiau po kelių mėnesių buvimo ten – išėjau. Po to daug savo laiko skyriau straipsnių bei knygų skaitymui, dainavimui ir grojimui gitara, pianinu. Buvo tokių dienų, kai neturėjau motyvacijos veikti, mąstyti. Neturėjau tikslo ir jaučiausi bejėgė, bet radau Jaunųjų žurnalistų klubą.

Justina Molytė/ Daugelis vaikų tokiomis pačiomis ligomis serga skirtingai. Vieniems komplikacijos būna didesnės, kitiems – mažesnės. Ankščiau nuo tokių ligų kaip gripas niekas neskiepydavo. Todėl šia liga vaikų susirgdavo daugiau negu dabar. Kai atsirado skiepai, jais skiepytis pradėjo vis daugiau žmonių. Tad ir sergamumas ligomis, nuo kurių skiepijama, sumažėjo. Kartais vaikams ligos yra malonumas. Nereikia eiti į mokyklas, darželius. Jie būna namuose, žiūri televizorių, žaidžia telefonu, skaito, ilsisi. Tačiau ligos turi ne tik "gerąsias" puses, bet ir blogąsias. Dėl sunkių ligų dažniausiai vaikus paguldo į ligoninę. O kartais, kai sergama infekcine liga, neleidžiama lankyti ligonių.

Aistė Pugačiauskaitė/ Šiais laikais stengiamasi gerinti žmonių požiūrį į pedagogo darbą. Būti mokytoju nėra prestižas ir dėl šios priežasties trūksta gerų mokytojų. Dažniausiai žmonės, norintys dirbti pedagogo darbą ir turintys tam pašaukimą, pasuka kitu keliu būtent dėl prestižo nebuvimo. Taigi, kaip paskatinti žmones rinktis šią profesiją? Pati esu turėjusi kelias mokytojas, kurios įnešė didžiulį indėlį į mano gyvenimo suvokimą ir leido suprasti, kad mokytojas gali būti kaip draugas. Nusprendžiau paklausti mokytojos Akvilės Kazlauskienės ir Agnės Motiejūnės apie jų požiūrį į savo darbą ir pedagogų padėtį Lietuvos visuomenėje.