Aktualijos

Liepa Rimkutė/ Vilnius – dėmesio centre. Ir jau gana ilgą laiką – nuo praėjusių metų, kai buvo paskelbta naujiena, kad 2023 metais liepos mėnesį Lietuvoje vyks NATO viršūnių susitikimas. Nuo pat pranešimo datos, kai buvo sužinota, jog sostinę aplankys maždaug 5000 žmonių (skaičius apytikslis ir vis auga – kai kur minima net 8000 asmenų) , Vilnius ėmė ruoštis. O ruošiamasi labai intensyviai. Prie „Litexpo“ parodų centro, kuriame ir vyks šis istorinis susitikimas, jau tvarkomi pėsčiųjų takai, pradedami genėti medžiai, tvarkoma mašinų aikštelių infrastruktūra. Rodos, Lietuvai svarbu padaryti gerą įspūdį ir tinkamai priimti svečius. Tie svečiai įdomūs ir man.

Elzė Budinaitė/ Aš lankau pradinę mokyklą. Mokslo metai beveik baigėsi, todėl visi mano klasiokai ir klasiokės kitais mokslo metais pereis į kitas mokyklas. Vieni eis į Žygimanto Augusto mokyklą, kiti keliaus į Simono Stanevičiaus progimnaziją, o viena iš mano bendraklasių pasirinko mokyklą, kurios pavadinimo neprisimenu. Aš pati dar visai neseniai stojau į Vilniaus Jėzuitų gimnaziją. Pagal testą įstojau. Dabar reiks eiti į pokalbį. Iš pokalbio galima gauti daugiausiai trisdešimt taškų. Mano mama sakė, kad ten gali klausinėti, kodėl dangus mėlynas.

Liepa Rimkutė/ Viena iš pirmųjų saulėtų gegužės popiečių. Žaidimų aikštelėse čiauškėdami žaidžia ir metaliniais instrumentais skambina vaikai, o jų tėvai šnekučiuojasi besimėgaudami ramia vandens tėkme ir vėjyje betilindžiuojančiais varpeliais. Danguje – nė debesėlio, tad taip trokštamą šešėlį suteikia senas gluosnis ir vienut vienintelė pavėsinė. Skamba idiliškai, lyg pasaka, tačiau būtent taip atrodo sostinės centras šį antradienį. Čia vos prieš porą savaičių duris atvėrė naujas japoniškas sodas, kuriuo, kaip matyti, mėgaujasi daug vilniečių. Visų pirma, mane nustebino tai, kad šį sodą galima rasti beveik pačiame Vilniaus centre – Linkmenų gatvėje.

Liepa Rimkutė/ Viena moteris man yra pasakojusi apie jos atmintin įsirėžusį vaikystės prisiminimą. Ji, su mama bei sese besilankydama pas siuvėją ir eidama per jos kiemą, matydavo prie obels grandine pririštą žmogų. O mama, paklausta, kodėl gi taip žiauriai elgiamasi su jaunuoliu, atsakiusi: “Jis yra pavojingas. Jį pririša, kad neužpuldinėtų kitų.” Pasakotoja prisimena, kad jos vaikystėje buvo visiškai normalu, kad fizinius ir psichinius sutrikimus turintys žmonės būdavo išvežami į specialiąsias mokyklas ir ten dažniausiai praleisdavo visą savo gyvenimą. Jie visą laiką gyveno izoliuoti bei atskirti nuo visuomenės, savotiškame “burbule”. Šiandien žmonių kaip šunų neberaišiojame.

Kotryna Tamulevičiūtė/ Kai lankiau vaikų darželį, visi vaikai buvo vienodi. Skyrėsi tik tuo, kad vieni buvo paklusnesni, o kiti labiau išdykę, gal hiperaktyvūs. Dabar jie visi eina į mokyklą. Mano mokykloje yra specialių poreikių turinčių vaikų klasės. Vaikų iš tų klasių beveik nematome, jų neįtraukia ir į mokyklos bendruomeninį gyvenimą. Jie nedalyvauja mokinių koncertuose, talentų šou ar diskotekose bei kitose smagiose veiklose. Visi mokiniai į vaikus su poreikiais žiūri iš aukšto, iškart supranta, kad tai jie.

Elzė Budinaitė/ Šiandien tarptautinė bėgimo iš pamokų diena. Kai kurie mokiniai bėga iš pamokų, o kiti apie ją nieko nežino. Aš taip pat nežinojau. Sužinojau tik, kai buvau plaukimo būrelyje. Tada mano draugė pasakojo, kad jos klasiokė bėgo iš pamokų. Vos tik spėjau įžengti pro Jaunųjų žurnalistų klubo duris, vadovė paklausė, ar bėgome iš pamokų. Iš mano klasės niekas nebėgo, bet spėju, kad iš Žygimanto Augusto mokyklos bėgo daug mokinių. Jie bėga iš pamokų ne tik per tarptautinę bėgimo iš pamokų dieną. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad dauguma šios mokyklos mokinių nemėgsta mokytis.

Liepa Rimkutė/ Jau netrukus, vos už trejeto dienų, skaičiuosime karo Ukrainoje metines. Ištisi metai žudynių, siaubingos baimės, skausmo veiduose ir žiaurių išpuolių. Ir tai vis dar tęsiasi. Tiesa, negalima sakyti, jog jokio progreso nėra. Žmonės žymiai aršiau kovoja už ukrainiečių laisvę, o ir vis daugiau anksčiau į konfliktą neįsitraukusių šalių parodo solidarumą kenčiančiai Ukrainai. Pavyzdžiui, vos prieš parą internetą sudrebino žinia, jog Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas netikėtai, niekam nepranešęs, nusprendė nuvykti į sostinę Kijivą ir susitikti su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu.

Kotryna Tamulevičiūtė/ Būrelį išsirinkti paprasta, kai tu žinai ko nori, bet jeigu nežinai, tai gali būti sunku. Būna, kad išbandai daug būrelių ir nebūtinai randi tinkamą. Kai kuriems išaiškėja, kad privalo keisti savo veiklą dėl sveikatos, tada jautiesi pasimetęs ir būrelį išsirinkti būna sunkiausia. Išsirinkti gali būti nelengva ir tada, kai mėgsti daug ir įvairių veiklų. Mano pirmasis būrelis buvo krepšinio treniruotės sporto mokykloje. Pirmą kartą ten nuėjau mamai pasiūlius. Iš pradžių buvo baugu, bet vėliau pajutau tą žaidimo malonumą, kurio nebenorėjau paleisti. Jaučiausi pirmą kartą kaip komandos dalis. Su komanda turėjau daug gražių rungtynių.

Liepa Rimkutė/ „Prie mokyklos buvo užpulta 18 metų mergina“, „Dingo jaunuolis“... Tokios trumpos ir lakoniškos antraštės per paskutinę savaitę šmėžavo populiariausiuose internetiniuose puslapiuose. Vieniems tai tik žodžiai, kuriuos paviršutiniškai perskaito ir pamiršta, o kitiems – žinia, verčianti išsigąsti, imtis saugumo priemonių. Aš priklausau antrajai paminėtų žmonių grupei. Išgirdus, kad buvo išprievartauta penkiolikmetė, net pasidarė sunku kvėpuoti. Dar labiau išsigandau tada, kai išvydau panikuojančus savo tėvus.

Elzė Budinaitė/ Kompiuteriu mano šeimoje naudojamasi dažnai. Aš dažniausiai juo žaidžiu arba skaitau. Aš per dieną kompiuteriu daugiausiai naudojuosi dvi valandas. Asmeninio kompiuterio neturiu. Esu ketvirtokė, o mano klasės mokytoja niekada neprašo namų darbų atsiųsti kompiuteriu. Ar nepadarėme klaidų, pasitikriname sąsiuviniuose pamokos pradžioje. Bet mums skiria kompiuteriu atlikti įvairias užduotis. Kai ruošiu namų darbus, kompiuteriu naudojuosi tik tada, jeigu prireikia informacijos. Mano viena klasiokė kompiuterį laiko vienu iš svarbiausių daiktų.

Urtė Kričėnaitė/ Dėdė man pasakojo, kad jo mėgiamiausias mokytojas tas, kuris mokė groti voltorna. Jis jam labai patiko, nes buvo linksmas, įdomus ir griežtas. Sakė, kad mokytojams buvo lengviau mokyti vaikus ankščiau, nes jie buvo paprastesni ir nuoširdesni. Mano dėdei Edgarui yra 40 metų. Jis dirba kariuomenėje. Mano mėgstamiausia mokytoja yra pradinių klasių mokytoja. Mokytoja man patinka, nes ji labai gerai paaiškina, kai vaikai nesupranta. Ji labai nuoširdžiai bendrauja su vaikais. Kai atėjau į pirmą klasę ir pamačiau mokytoją, nustebau, nes galvojau, kad ji bus ilgais plaukais, o buvo trumpais.

Luknė Grunskytė/ Pabėgti iš pamokų yra labai didelis nuotykis tiek vaikams, tiek mokytojams. Vaikams tai yra smagus įvykis arba išbandymas. Kovo 21-oji žinoma kaip pabėgimo iš pamokų diena. Šią dieną nelabai griežtai žiūrima į tokį pažeidimą, todėl įvyksta daugiau pabėgimų iš pamokų. Jaunųjų žurnalistų klubo narė Tėja yra bėgusi iš pamokų tik vieną kartą. Šeštokė praleido biologijos pamoką. Ji su visa klase pabėgo, kad „pažymėtų“ šią dieną. Mokytoja smarkiai nesupyko, tik parašė visiems bėgusiems N raidę. Kiti jos klasiokai bėgo ir iš kitų pamokų.

Vakaris Vingilis/ Kaip atrodys mokyklos ateityje? Kai pasaulį apėmė COVID-19 pandemija ir moksleiviai pradėjo mokytis nuotoliniu būdu, šis klausimas tapo labai populiarus. Gyvename technologijų amžiuje ir nors galime užgesinti šviestuvą balsu, tačiau vaikai mokyklose ir toliau mokosi tokiu pačiu būdu, kaip jų tėvai ir seneliai. Švietimo sistema nėra labai modernizuota, nebent mokyklose pakabintos išmaniosios lentos ir projektoriai ant lubų. Nenuostabu, kad keičiantis laikams toks mokymo būdas, kokį mokyklos naudoja šiandien, yra neefektyvus.

Vakaris Vingilis/ Vasario pabaigoje mokslo pasaulį sudrebino maloni žinia – raudonojoje Marso planetoje po pusės metų kelionės sėkmingai nusileido marsaeigis „Perseverance“. Tai didžiulis technologinis laimėjimas, kuris nebūtų įmanomas be kitų XXI amžiaus išradimų. O jų apstu: nuo išmaniųjų telefonų iki žmogiškai komunikuoti sugebančių robotų. Šiais laikais apskritai labai daug mokslo laimėjimų ir idėjų. Daug jų orientuota ir į žmogų, jo laisvalaikį bei pramogas. Bet vis dažniau pastebima socializacijos, bendravimo trūkumo problema.

Liepa Rimkutė/ Aš labai bijau ir labai nemėgstu vorų ir fejerverkų. Tačiau nepuolu tų žmonių, kuriems šie dalykai patinka, jie jais džiaugiasi. Neseniai gatvėje šnekučiavausi su sena moterimi, kuriai buvo galbūt apie 80 metų. Ji papasakojo, jog kirpykla, į kurią moteris bandė patekti, atsisakė ją kirpti. Moteris pasakė, jog tai tikriausiai dėl jos amžiaus. Ši problema – diskriminacija ir neapykanta − yra aktuali iki šiol. Nusprendžiau pakalbinti tą, kuris šios srities analizavimui skiria daug laiko – Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininką, sociologą, dėstytoją Liutaurą Labanauską.

Liepa Rimkutė/ Karantinas – jau labai plačiai apšnekėta tema. Šnekėta tiek apie padarinius sveikatai, tiek apie nuobodulį, atrodo, apie kiekvieną galimą dalyką. Tačiau nesu girdėjusi, jog kas nors šnekėtų apie atlikusį laiką. Tą laiką, kurį anksčiau skirdavome važinėdami visur, kad ir kas tai bebūtų – darbas ar mokykla, parduotuvė ar būreliai. Taigi būtent apie tai, kur praleidžiame tą papildomą laiką, šnekėjausi su Jaunųjų žurnalistų klubo nariais. Aš pati anksčiau praleisdavau tikrai nemažą savo dienos dalį keliaudama visur tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu.

Girmantė Zolubaitė/ Lietuvoje yra daug žmonių, daug darbo vietų, daug darbuotojų ir daug įmonių. Viena iš jų yra valstybinė mokesčių inspekcija, tvarkanti gyventojų mokamus mokesčius. Kadangi dėl karantino nevyks Kaziuko mugė, dauguma Lietuvos amatininkų neteko pagrindinio pajamų šaltinio. Kai kurie iš jų savo produkciją bando parduoti įprastame turguje, tačiau vis tiek negauna tokio pelno kaip mugėje. Nors ir nesiseka su pinigais, mokesčius reikia mokėti ir tai gąsdina žmones. Su tuo susiduria ne tik amatininkai, bet ir dainininkai, aktoriai, gidai...