Aktualijos

Emilija Diržiūtė/ Jaunųjų žurnalistų klubas pirmąją savo išvyką surengė į Nacionalinę dailės galeriją. Atėjus mus šiltai pasitiko gidas Povilas. Jis ir vedė visą mūsų ekskursiją, kurią pradėjome pirmajame aukšte. Ekskursijai net neprasidėjus akis patraukė įdomus meno kūrinys. Stabtelėję prie jo sužinojome, jog tai garsaus ir pripažinto visame pasaulyje menininko Žilvino Kempino kūrinys. Jam padaryti buvo panaudotas metalinis pagrindas, prie kurio pritvirtinta daugybė laikrodžio minutinių rodyklių. Įdomu tai, kad įdėmiai įsižiūrėjus galima pastebėti, kaip bėgant laikui keičiasi rodyklių padėtis.

Liepa Rimkutė/ Vilniuje yra daug vietų, kur moksleiviai gali praleisti laiką įvairiuose būreliuose. Viena iš jų – Lietuvos vaikų ir jaunimo centras. Būreliai veikia ir mokyklose. Apie veiklą po pamokų ir apie tai, kas lemia būrelių pasirinkimą, kalbuosi su Vilniaus Karoliniškių vidurinės mokyklos 10 klasės moksleive Rugile. Laisvalaikiu Rugilė skaito knygas, žiūri filmus bei klausosi muzikos. Ji sako, kad yra lankiusi tris būrelius – dailės, plaukimo ir tinklinio. Iš visų labiausiai patiko tinklinis, nes jis suartina žmones ir tai yra puikus būdas atsipalaiduoti. Tinklinio treniruotes mergina lanko šešerius metus.

Liepa Rimkutė/ Lietuvos vaikų ir jaunimo centre visada daug moksleivių. Čia apstu įvairių būrelių. Viename iš jų lankiausi šio antradienio popietę. Tai dailės studija, kurioje vaikai atsipalaiduoja piešdami įvairius kūrinius. Šioje studijoje yra didelis stalas, prie kurio susėdę būrys vaikų. Taip pat čia daug įvairiausių piešimo priemonių ir moksleivių piešinių. Jie išdėlioti ant palangių ir pakabinti ant sienų. Kadangi vaikai labai įsijautę kuria, dažniausiai jų veidai išteplioti dažais. Su studijos vadove Irma Balakauskaite ir jos mokiniais kalbėjausi apie šią dailės studiją ir ją lankančių moksleivių lūkesčius.

Emilija Diržiūtė, Liepa Slavinskaitė/ Gražią antradienio popietę nusprendėme užsukti į vieną judriausių stotelių Vilniuje. Ten pamatytas vaizdas mus gana nustebino. Dauguma žmonių buvo paniurę bei įnikę į mobiliuosius telefonus. Retas praeivis šnekėjosi ar bendravo su draugu. Bet buvo ir džiuginančių dalykų. Pamatėme, jog nemažai miestiečių viešąjį transportą keičia dviračiais ar riedlentėmis. Vadinasi, A. Zuoko iniciatyva pastatyti oranžiniai dviračiai stovi ne veltui. Vienas iš punktų yra ir čia. Šio tyrimo metu supratome, jog Vilnius nėra jau toks mažas ar nejudrus.

Danielė Cibulskaitė/ Šis vestibiulis yra Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kuriame vyksta būreliai vaikams, jaunimui. Vestibiulis gali pasigirti sukamosiomis durimis, pro kurias dažniausiai žmonės ir žingsniuoja. Daugelis jaunesnių lankytojų eina į visokius būrelius, todėl vestibiulyje paprastai būna mažai žmonių. Mokiniai dažniausiai ten trinasi laukdami savo būrelių, mažyliai su tėvais laukia savo vyresnių brolių ar seserų, kiti suaugusieji laukia savo eilės, kad galėtų sudaryti sutartis dėl jų vaikų būrelių. Aišku, čia yra ir tokių gudručių, kurie į šį pastatą ateina pavalgyti arba pasinaudoti nemokamu internetu.

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro esanti požeminė perėja atrodo gana rami palyginus su šalia šurmuliuojančiu Konstitucijos prospektu. Ji „išpuošta“ graffiti piešiniais, neturi jokio specifinio ar blogo kvapo, šiukšlių joje taip pat nematyti... Perėjoje sutiktas vyriškis, lydėjęs savo dukrą į būrelį, teigė, jog perėja jam „nekliūna“, graffiti – šiuolaikinis menas ir gražu, o vienintelis keistinas dalykas – tai apšvietimas. Tuo tarpu kitoje perėjos pusėje sutikta vidutinio amžiaus moteris teigė, jog šia perėja tenka vaikščioti gana dažnai, naktimis būna netgi labai baugu.

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Šiandien skaitant portalus, akis užkliūva už straipsnių apie kadaise įvykusią Černobylio avariją. Deja, bet kiek pastebiu tarp bendraklasių, dalis jų nelabai daug žino ar supranta apie šią avariją... Tikriausiai dėl šios prižasties gana neseniai mokytoja nusprendė mokiniams parodyti filmuotų siužetų iš Černobylio. Nors iki tol šiek tiek žinojau apie šią avariją, buvo įdomu sužinoti kai kuriuos faktus. Pavyzdžiui, kad dar ir dabar, praėjus apie 30 metų nuo šio įvykio, yra negerai vaikščioti per žolę...

Kotryna Griciūtė/ Niekada nesidomėjau Kristina Brazauskiene, tačiau apie ją esu mačiusi daug tekstų naujienų portaluose. Pastaruoju metu girdėjau, kad ji dalyvauja teismuose dėl teisės toliau gyventi teritorijoje, kur reziduoja valstybės saugomi žmonės. Manau, kad ją reiktų iškeldinti, kadangi pagal įstatymus jai jau nebegalima gyventi toje teritorijoje. Šiuo metu K.Brazauskienė jau nebėra saugomas žmogus. Taip pat girdėjau, jog jai jau buvo surastas butas, tačiau mirusio prezidento žmona jo atsisakė. Man buvo įdomu, ką apie šią situaciją mano kiti piliečiai.

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Mano močiutė tokia, kad močiute ją nelabai būtų galima vadinti: ji energinga, linksma ir mėgsta pajuokauti, kūrybiškos sielos. Man patinka leisti laiką su ja lyg su geriausia drauge. Ji visuomet kupina įvairių idėjų ir nori, kad prisijungčiau prie jų įgyvendinimo. Kiek daug nuostabių eilėraščių ji parašiusi... Jos vardas Bronislava, nors dažniausiai ją visi vadina Bronyte, kiek rečiau – Brone. Ji gyvena Vilniuje, tad susitikti mums nesunku. Gana ilgos atostogos pas močiutę tapo tiesiog neatsiejama mano vasaros dalimi.

Emilija Pozniakova/ Kur tik yra mano šarminga senelė Aleksandra, ten niekada nebus tylos. Jos vardas gana originalus, rimtas, tinkantis būtent jai. Sunku patikėti, jog anksčiau ji dirbo Vilniaus oro uoste. Taip pat, kaip daugelis mūsų senelių, dalyvavo Baltijos Kelyje, apie kurį man dažniausiai ir pasakoja. Nors ji jau garbingo amžiaus, visada atvažiuoja aplankyti savo duktės šeimos. Jai nesvarbu, namie ar lauke, susitikti gali bet kur. Visada pasirūpina savo anūkais; kaip jie laikosi, kaip sveikata, kas gero mokykloje, būreliuose. Niekad nepamiršta atnešti lauktuvių mažiesiems smaližiams.

Miglė Gerčaitė/ „Žmogus su Saukos veidu“ - tai paroda, kurioje apnuoginami visi žmonės ir jų paslaptys. Žmonių kūnai yra groteskiški, iškraipyti, keisti ar net gąsdinantys. Jie atspindi tai, kas slypi šių žmonių viduje ir ką dažnai paslepia audinių klostės ir aksesuarai – melo šydas. Nors nuo paprastų žmonių, vyrų ir moterų, lengva nutraukti drabužius, visai kas kita bandyti juos traukti nuo dvasininkų. Jau parodos pradžioje pasitinka spindintis, išsiskiriantis iš visos makabriškumo ir grotesko masės, paveikslas „Stacija“, kuriame vaizduojami šventikai, pasipuošę aukso audeklais ir brangenybėmis.

Miglė Gerčaitė/ Kartais tam, kad galėtumei iš tiesų pradėti gyventi, tenka paaukoti savo gyvybę. Sausio 13-ąją paprasti Lietuvos žmonės nusprendė: “Žūsim, kad gyventume.” Tos nakties įvykiai buvo užfiksuoti fotografijose, kurios atspindi mūsų istoriją, žmones ir leidžia pajusti meną. Paroda “Laisvės gynimo naktis” buvo atidaryta sausio 12 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerijoje ir veiks iki sausio 30 d. Parodoje esanti instaliacija taikliai atspindi Lietuvos okupacijos laikotarpį. Metalinės grotos ir spygliuota viela – tai aiški metafora nelaisvei, represijoms, įvairūs plakatai su tipiniais šūkiais...

Renata Babarskaitė/ Man labai patinka atlikėjas Eminemas. Nuo populiarumo jis netapo pasipūtęs kaip daugelis garsių dainininkų. Jis rūpinasi savo šeima, savo dukterimis. Taip pat jis kuria labai prasmingas dainas, o tiksliau – repą. Jo kūriniai visada kažką sako - kas ta gyvenimo prasmė, meilė, šeima. Eminemas yra mano mėgstamiausias atlikėjas, ir tai ne dėl to, kad aš mėgstu repą, o dėl to, kad jis yra iš tiesų geras žmogus, kuris nepiktnaudžiauja savo populiarumu. Taigi vieniems populiarumas rūpi labiau, kitiems mažiau. O ar būti populiariam klasėje, mokykloje, visuomenėje, ar išvis populiarumo netrokšti, jau spręsti pačiam.

Ingrida Jankauskaitė/ Ant populiarumo svarstyklių uždėkime du autorius, vieną, išlaikiusį greit atėjusią šlovę, ir kitą – greit iškritusį iš žmonių atminties. Štai Kristina Sabaliauskaitė, parašiusi trilogiją "Silva Rerum", tapo žinoma net knygos neskaičiusiems. O Jonas Radvanas, parašęs "Radviliadą" ir XVI a. buvęs garsus rašytojas, šiuolaikiniams žmonėms nėra žinomas. Jis tiesiog pamirštas. Manau, jog ilgainiui tai atsitiks daugeliui dabar žinomų žmonių, juk populiarumas neišlieka amžiams.

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Vilniaus miesto savivaldybės biblioteka turi 18 filialų. Vienas jų įsikūręs Jeruzalėje. Čia 24 metus dirba vyriausioji bibliotekininkė Marina Raduto. Su ja kalbėjome apie knygas, skaitytojus ir šių dienų problemą – neskaitantį jaunimą. – Ar daug jaunimo lankosi šioje bibliotekoje? – Sakyčiau, nemažai. Na, bet ir mūsų biblioteka nėra labai didelė. Daugiausiai užsuka vyresniųjų klasių moksleiviai. Studentų mažiau, gal dėl to, kad jie turi mažiau laisvalaikio. Reikiamų knygų mokslams mes neturime, nes daugiau orientuojamės į laisvalaikio skaitymą. – Ar visi jie ateina dėl knygų? – Dažniausiai.

Renata Babarskaitė/ Jei norisi kažkuo užsiimti po pamokų, daugelis moksleivių renkasi būrelius. Tėvai sako vaikams, jog reikia kažką lankyti, kad visą dieną nesėdėtų ant sofos. Tačiau visgi įdomu, kuo jie domisi, kas vaikams būreliuose patinka ir ko iš jų tikisi. Devynerių metų Evelina mano, kad būrelyje svarbiausia smagiai praleisti laiką. "Lankau keramiką. Man ji labai patinka, nes čia lavinama vaizduotė, galima fantazuoti. Man taip pat labai patinka lipdyti, galiu sukurti, ką tik noriu. Kai buvau maža, labai norėjau lankyti kažkokį būrelį, kuriame smagiai praleisčiau laiką ir galėčiau piešti, lipdyti ar tiesiog kurti. Taigi tėvai pasiūlė man šią keramikos studiją."

Neringa Juta Nalivaikaitė/ Būrelis – puikus būdas vaikams ir jaunimui smagiai, įdomiai ir turiningai praleisti laiką po pamokų. Būreliuose vaikai tobulina save įvairiose srityse, pavyzdžiui, dainavime, šokiuose, dailėje. Taip pat įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, susiranda draugų, atranda savo talentų ar net žengia pirmuosius žingsnius profesinės karjeros link. Vieni būrelius lanko savo mokyklose, kiti – Lietuvos vaikų ir jaunimo centre arba randa sau patinkančią veiklą dar kitur. Kai kurie būrelių nelanko visai. Štai šešiolikmetė Audrė lankė tikrai daug būrelių, o šiais metais ji lanko kūrybinio rašymo būrelį ir „Youngblood“ kino mokyklą.