Aktualijos

Ieva Rupeikaitė/ Karantino laikotarpiu sunku visiems, tačiau sunkiausia senjorams, ypač tiems, kurie gyvena vieni ar yra toli nuo savo giminaičių. Pandemijos metu įvairios organizacijos padeda garbingo amžiaus žmonėms išsilaikyti, tačiau svarbiausia jiems – bendravimas. Kalbinu Anykščių rajone gyvenančią 70- metę Vitaliją Rupeikieną, savo močiutę. Ji mielai sutiko atsakyti į klausimus tema „Senjorų gyvenimas karantine“, nes būdama moksleivė ji pati rašė į mokyklos laikraštį./ Kaip tau, močiute, sekasi būti namie per karantiną?/

Liepa Rimkutė/ Dabar kiekvienas iš mūsų socialiniuose tinkluose sekame net po kelis šimtus garsenybių ir kai kuriems iš mūsų tos garsenybės gali būti ir autoritetai. Nors socialinės medijos tikrai gali mus veikti ir teigiamai – motyvuoti, pakelti nuotaiką, padėti praleisti laisvą laiką ar bendrauti, dabar labiau norėčiau pakalbėti apie neigiamą pusę, nes manau, jog apie tai kalbama tikrai nedaug. Manau, jog mes patys nesuprantame, kad nesaikingas „sėdėjimas“ socialiniuose tinkluose gali privesti net ir iki ligos – depresijos, anoreksijos ar kitų sutrikimų.

Liepa Rimkutė/ Miegas visuomet man buvo ir bus labai jautri tema – visą gyvenimą kankinuosi su nemiga. Tad kai per paskutinį Jaunųjų žurnalistų klubo užsiėmimą vadovė Erika pasakė, kad diskutuosime būtent apie tai, visai nesusirūpinau, kad neturėsiu ką pasakyti – mano patirtis labai plati. Tačiau niekada nežinojau, ką šia tema turi pasakyti kiti klubo nariai, ir man jų pasakojimai išties atrodo verti dėmesio. Kadangi niekada nežinojau jokių kitų žmonių savo aplinkoje, kurie turi miego sutrikimų, jaučiausi labai viena – atrodo, lyg aš vienintelė pasaulyje kovoju su šiomis problemomis. Tačiau kai Evelina prakalbo apie savo patirtį, pagalvojau, jog ten beveik kalbu aš.

Evelina Masevičiūtė/ Kiekvienam, o ypač jaunam žmogui, bandančiam pažinti ir atrasti save, suprasti, kas jis yra šiame gyvenime ir ko jame nori pasiekti, svarbu turėti autoritetą. Be jo mes esam tarsi avys be piemens – sumišę ir išsisklaidę. Kiekvienas sau ypatingą žmogų renkasi skirtingai, tačiau bet kokiu atveju verta dėmesio asmenybė turi turėti savo sėkmės istoriją, kuri padėtų tikėti savimi ir žengti žingsnį po žingsnio savo tikslo link. Mano sektinas pavyzdys yra Alina – anglų kalbos mokytoja, draugė, mama ir mano korepetitorė. Užsienio kalbos mokiausi su ja dvejus metus ir per šį laikotarpį ji išmokė mane ne tik kalbos.

Liepa Rimkutė/ Datoje jau rašau naujus metus, tačiau visas chaosas ir, atrodo, nerealūs skaičiai žmonių, kurie užsikrėtė koronavirusu, vis dar tie patys. Kadangi mano mama dirba gydytoja, su darbu prie šiuo virusu sergančių žmonių ir jo sąlygomis esu tikrai susipažinusi. Tačiau labai nedaug girdėjau apie žmones, kurie savo noru „lenda liūtui į nasrus“ ir eina savanoriauti bei padėti žmonėms ligoninėse. Šen bei ten Feisbuko platformoje išlenda „postas“ apie patirtis savanoriaujant, tačiau niekada į juos per daug nesigilindavau. Dėl to šiandien kalbinsiu du žmones, kurie jau gana ilgą laiką savanoriauja – studentą Jokūbą Tėvelį ir ir fotožurnalistą Vidmantą Balkūną.

Evelina Masevičiūtė/ Užklasinė veikla padeda moksleiviams įgyti patirties įvairiose srityse. Dalyvaujant būreliuose mokomasi bendradarbiavimo, komandinio darbo ir laiko planavimo. Užklasinė veikla taip pat gali padėti mokiniams atrasti paslėptus talentus, susitikti su žmonėmis, su kuriais jie galbūt šiaip nesusiduria, ir sužinoti apie dalykus, esančius kitoje aplinkoje. Jeigu jaunuoliams patinka užsiėmimai lauke, jie gali rinktis šaudymo iš lanko klubą, jodinėjimą ar kitas sporto šakas. Jei patinka skaityti, galima mėgautis literatūriniais būreliais, kūrybiniu rašymu ar žurnalistika.

Gerda Kasčiūnaitė/ Kiekvienais metais Lietuvos savanorių gretos plečiasi. Savanoryste, remiantis 2018 metų duomenimis, užsiėmė 11 proc. visų piliečių, o po metų jų skaičius šoktelėjo iki 15 procentų. Savanorystės sąvoka su laiku pasikeitė. Ši kilni veikla tapo gyvenimo prasmės paieška, galimybe žmonėms nuo maždaug 14 metų įgauti patirties plušant įvairiose šalies vietose su įvairiomis žmonių bei gyvūnų grupėmis. Su kiekvienais metais gausėja paauglių savanorių gretose. Jauni žmonės, nepaisydami savo amžiaus, dirba vardan kitų ir įgauna daugiau žinių, koks ne tik darbas, tačiau ir kokia patirtis dirbant savanoriu.

Aistė Pugačiauskaitė/ Šiomis dienomis retas nėra įsitraukęs į socialinių tinklų pinkles. Šis interneto monstras gali įtraukti kiekvieną, pasiūlydamas kiekvienam įdomią ir naudingą informaciją. Viena iš labiausiai į socialines medijas įsitraukusių visuomenės dalių – moksleiviai. Daugelis iš jaunų žmonių net turi išsivysčiusią didelę priklausomybę nuo naršymo internete. Kalbinau Jaunųjų žurnalistų klubo narius Vakarį bei Eveliną apie jų įsitraukimą į socialines medijas. Ar naudojiesi socialinėmis medijomis, kiek tokio tipo programėlių turi savo telefone? Vakaris: Taip, naudojuosi, savo telefone turiu dvi socialinių tinklų programėles.

Danielė Vyzaitė/ Šios Kalėdos kardinaliai pasikeis. Kai per vienas Kalėdas sėdi ant palangės ir stebi bliūkštantį baltumą, mirguliujančias lemputes kaimynų languose ir lauke dūkstančius kiemo vaikus, tai kitas leidi tik su savo šeima, be giminių, o dar ir per langą matosi, kad tik vėjas rodo savo ambicijas. Taigi šiandien apie kalėdinę atmosferą pateikiau kelis klausimus savo bendraamžei, labai gerai draugei Aistei ir Jaunųjų žurnalistų klubo narei Monikai./ Ar tavo šeimoje Kalėdos yra ypatinga šventė? Kaip jūs jas švenčiate?/ Aistė: Na, manau, kiekviena šventė, kuri vyksta su šeima, ir yra ypatinga. O kalėdinį laikotarpį visada leidžiame pas senelius.

Gerda Kasčiūnaitė/ 2020-ieji metai mus visus pasitiko su daug naujų ir neatrastų dalykų, tarp jų ir nuotolinis mokymasis. Vaikai turėjo palikti gerai pažįstamas klases ir persikelti mokytis į namus. Ten jie, dažniausiai būdami vieni, buvo priversti išmokti susikaupti mokantis namuose ir priprasti prie mokytojų nebuvimo šalia. Iššūkių dėl nuotolinių pamokų pasitaikė ne tik moksleivių, tačiau ir tėvų bei mokytojų kelyje. Tik jiems visiems susijungus į darnią grupę nuotolinis mokymasis gali tapti smagia ir sėkminga veikla. Jaunųjų žurnalistų klubo narė Evelina nuotolinio mokslo metu šiek tiek pakeitė požiūrį į mokyklą.

Girmantė Zolubaitė/ Kalėdos – šventė, be kurios metų pabaigos neįsivaizduoja nė vienas vaikas. Tačiau šiais metais Kalėdas švęsime šiek tiek kitaip. Nesėdėsime ant Kalėdų senelio kelių ir nesakysime jam eilėraščių. Daugelis nekeliaus pas giminaičius, o su jais susitiks per nuotolį. Net ir dėl dovanų gali kilti keblumų. Pradėkime nuo virtualaus Kalėdų senelio. Nors Kalėdų išvakarėse jis bet kokiu atveju mus aplankys, šiais metais neteks jo apsikabinti ir nusifotografuoti su juo, nes vargu, ar jį pagausim. Tačiau atsidarius „Facebook“ paskyrą „Kalėdų senelis virtualiai“ galima susitarti dėl vaizdo skambučio ir taip susitikti.

Aistė Pugačiauskaitė/ Dėl pasaulį užgriuvusios pandemijos žmonijai teko užverti ne tik viešąsias erdves ar apsiriboti savo artimiausiųjų žmonių ratu, tačiau ir rasti naujus būdus, kaip toliau tęsti ugdymo procesą. Šie pasikeitimai įnešė daug šurmulio į kiekvieno mokinio ar pedagogo gyvenimą, teko daug ko mokytis iš naujo. Nuotoliniu būdu antradienio vakarą susitikę Jaunųjų žurnalistų klubo dalyviai savo patirtimi bei nuomonėmis pasidalino surengtoje diskusijoje. Daugelis iš jų tikina, jog nors ir teko susidurti su keletu techninių nesklandumų nuotolinio mokymosi pradžioje, šiuo metu visos pamokos praeina sklandžiai.

Vakaris Vingilis/ 2020-aisiais pasaulį užklupusi pandemija gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Niekada apie nuotolinį mokymą negalvojusiems moksleiviams teko netikėtai jį išbandyti. Sunkumų būta, ir ne vieno. Pirmosiomis dienomis strigo programinė įranga, vėliau prasidėjo chaosas pamokose ir patyčių banga, o galiausiai moksleiviai šiaip ne taip įsivažiavo į nuotolinį mokymą. Dabar, kai Lietuvos, o kartu ir viso pasaulio moksleiviai mokosi iš namų bene jau pusę metų, pasigirsta kalbų, kad tam buvo nepakankamai pasiruošta ir toks mokymosi būdas turi daug trūkumų.

Liepa Rimkutė/ Jau kelis mėnesius dėl netikėtos antrosios koronaviruso bangos visi mokiniai mokosi nuotoliniu būdu. Per šį laiką tikrai išgirdau ir daug skirtingų nuomonių apie jį – vieniems toks būdas patiko, kitiems jis nepriimtinas. Taip pat skiriasi ir rezultatai: pavyzdžiui, mano rezultatai yra tikrai blogesni mokantis nuotoliniu būdu nei gyvai. Kodėl? To negaliu atsakyti, tačiau kas nulemia mūsų sėkmę ir rezultatus mokantis vienu ar kitu būdu, pabandžiau išsiaiškinti Jaunųjų žurnalistų klube vykusioje diskusijoje.

Danielė Vyzaitė/ Daugeliui moksleivių korepetitoriaus pagalba yra būtina. Bet šiandien vis mažiau jų kriepiasi į korepetitorių. Kodėl? Aš manau, kad prie to labai prisideda dabartinis gyvenimo būdas. Dabar jaunimas nori būti visiškai nepriklausomas nuo tėvų. Lyg 14-metis vaikinukas galėtų gyventi savarankiškai, ir niekas, ypač tėvai, jam "neknistų proto". Bet garantuoju, kad pats net negalėtų užsirašyti pas šeimos gydytoją rugpjūčio mėnesį prieš mokyklą ar nuvykti pas močiutę į Klaipėdą autobusu. Dažniausiai dabar jaunimas "gerai" žino, ko jiems reikia, kad galėtų stabiliai stovėti ant žemės, o tėvai tam tik trukdis.

Girmantė Zolubaitė/ Praėjusią savaitę nuotoliniame Jaunųjų žurnalistų klubo susitikime gavome užduotį nufilmuoti vaizdo siužetą tema ,,Daiktai: kaupti, pasidalinti ar išmesti?’’ Kadangi man nepavyko užduoties įvykdyti, o informacijos prisikaupė daug, taigi mokytoja sumanė pakeisti užduotį ir viską, kas turėjo būti video, paversti tekstu. Daiktai − šis žodis gali aprėpti nemažai reikšmių. Tai gali būti ir mintis, kad su tavimi elgiamasi kaip su daiktu. Bet tuo pačiu tai gali būti ir tiesiog daiktai. Tokie kaip pieštukinės, knygos, stalai ir kitokie kasdien matomi bei naudojami objektai.

Vakaris Vingilis/ Didžioji dalis Vilniaus miesto gyventojų, važiuodami autobusais ir troleibusais, dažnai susiduria su viešojo transporto kontrolieriais. Sąžiningi keleiviai būna greitai patikrinami, ar važiuoja su bilietu, o keleivių, neturinčių jo, laukia pokalbis su kontrolieriumi, kuris dažniausiai baigiasi viešojo transporto kontrolės autobusiuke, su bauda rankoje. Bet klausimai, kas už to slypi, koks yra šio darbo pobūdis ir ką dar be bilietų tikrinimo veikia kontrolieriai, turbūt kyla ne vienam.