2022 m. gegužes 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas

 

2021-06-08Akmuo iš ateities mokyklos

Girmantė Zolubaitė/ Dženiferė pašoko lovoje. Dar niekada nebuvo susapnavusi tokio baisaus sapno. Kelias minutes neramiai dairėsi ir giliai, tankiai kvėpavo. Nusiraminusi vėl ėmė galvoti apie sapną. Penktokė prisiminė, kad tai buvo kažkas susiję su keliavimu laiku ir keista mokykla. Gal daugeliui tai neatrodytų baisu, bet klasės pirmūnei, kuri įpratusi viską žinoti, susidurti su nežinomybe buvo košmaras. Staiga Dženiferės mintis nutraukė suskambęs žadintuvas. Tai reiškė, kad mergaitė jau turėjo išeiti iš namų, kitaip nesuspės į mokyklą. Paskubomis susikrovusi kuprinę ji išlėkė pro duris.

2021-04-06Na, ir marsietis!

Aistė Pugačiauskaitė/ „Dabar į dubenį beriame miltus“ – džiaugsmingu balsu televizoriaus ekrane taria Beata Nicholson. Išjungiu tešlos maišytuvą, stiebdamasi link spintelės bandau sugraibyti miltų pakelį. Ištraukiu tik kelių metų senumo kruopų stiklainiuką – keista, pagalvoju. Sustabdau „Beatos virtuvės“ laidą, atsidūstu ir suprantu – nieko nebus, teks pėdint link parduotuvės. **** Ant prekystalio dedu miltus ir bestovint eilėje mane sudominusį naujausią „National geographic“ žurnalo numerį. Viskas kaip ir įprasta, tačiau staiga pamatau prieš mano pirkinius ant prekystalio išdėliotą nenusakomą galybę bananų.

2021-04-06Velykos su marsiečiu

Danielė Voloncevičiūtė/ Velykos šiais metais turbūt buvo vienos neįprasčiausių − tiek visko įvyko, kad net sunku žodžiais nusakyti! Visą dieną mane persekiojo kažkoks keistas šėšėlis, mano žuvytė blaškėsi akvariume, kažkas net pavogė visus mūsų margučius... Tiek visko buvo... Bet apie viską geriau pradėsiu nuo pačios pradžios. Nuo pačių pačių pradžių. Taigi, tai buvo ramus ir ankstus sekmadienio rytas. Pro užuolaidas skverbėsi saulės spinduliai, kurie mane ir pažadino lygiai šeštą ryto. Jie labai spigino man į akis, net teko pasislėpti po antklode ir stengtis užmerkti akis stipriai stipriai, kad nesimatytų šviesos. Keista, bet net ir po antklode pusė spindulių matėsi.

2021-04-06Abalas, ateivis iš Marso

Alvilė Zolubaitė/ Ankstus rytas. Atsikėliau ne tokia žvali kaip visada. Pakėlusi galvą nuo pagalvės, už lango, kitame lauko gale, pamačiau Marsietį! Jis keistai statydamas kojas atbėgo iki mano lango ir kiaurai jį perėjo. Aš išsigandau ir pradėjau trauktis atgal. Ateivį vijosi policija. Marsietis, išsigandęs švyturėlių ir sirenų, atlėkė pas mane pasislėpti. Aš nebeturėjau kur trauktis. Jis labai arti! Marsietis man suvebleno „SABAL“. Iš pradžių nieko nesupratau. Po kiek laiko išsiaiškinau, kad jis žodžius sako iš kito galo. Paklausiau „SKOK OVAT SADRAV“. Sužinojau, kad jo vardas Abalas. Jo tėvai skraidė aplink žemę. Nebesugrįžo.

2019-10-01Funikulierius

Dovetas Danielius, Rugilė, Gratas, Agnė/ Mačiau funikulierių ant Gedimino kalno. Jis skirtas neįgaliesiems ir senyviems žmonėms. Taip pat juo naudotis gali turistai ir lankytojai. Jo užduotis vežti žmones į kalną ir nuo jo. Kartą funikulierius buvo išjungtas šiokiam tokiam laikui. Tada žmonėms teko lipti laiptais. Po kurio laiko jis vėl pradėjo veikti. Ir aš supratau, kad verčiau buvo palaukti, negu lipti laiptais nežinia kiek laiko. Po to funikulierius pradėjo skraidyti. Jis buvo labai greitas. Skriejo kaip kulka. Aš nesupratau, koks tai paukštis. Jo pavadinimas buvo Bojongas. Žmonės į Lietuvą atvykdavo jo pamatyti. Pamatę Bojongą visi labai nustebdavo. Jie net nesuvokė, kad kažkada ten buvo funikulierius.

2019-05-14Tikėjau, kad tave surasiu

Beata Tomkevičiūtė/ Grįžusi iš mokyklos neradau Deizės. Ji neatbėgo kaip visada manęs pasitikti, džiugiai vizgindama uodegą ir lapnodama ilgomis ausimis. Susinervinusi numečiau kuprinę prie durų ir nubėgau į virtuvę šaukdama: Deize, Deize, kur tu? Tada pamačiau mamą, sėdinčią prie stalo su puoduku kavos rankose. Jos akys atrodė kiek paraudusios. Mama pakilo ir priėjusi mane apkabino: - Deizė daugiau nebeatbėgs tavęs pasitikti grįžus iš mokyklos ir nebežais kieme, - graudžiai pasakė mama. - Kodėl? Kas atsitiko, mama? - nusigandusi pažvelgiau į ją...

2018-11-28Laipsnis

Emilija Daugelavičiūtė/ Aš bėgu. Bėgu jau nežinau kiek laiko. Dienos ir savaitės jau susiliejo į vieną amžinybę. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau tikrą maistą, o ne kažkieno išmestus likučius. Kiekvieną minutę, kurią nebėgu, praleidžiu slėpdamasi. Slėpdamasi nuo būtybių, slankiojančių po dykumą dangui paskendus sutemose, nuo maitėdų, tykančių vos keli žingsniai nuo manęs, kai pasiduodu nuovargiui ir leidžiu sau sumerkti akis nors sekundei, ir nuo Jų, kurie mane vejasi nuo pat Centropolio per tris kaimus ir pusę dykumos, o visų svarbiausia – nuo kaltės.

2018-11-06Šuniukas

Beata Tomkevičiūtė/ - Vakar Emos kalytė Gilė atsivedė šuniukų, - Laura paskelbė trimituodama naujieną visai klasei. Klasė sukluso ir pasipylė tūkstančiai klausimų. - Laura, prašau, nesakyk… - liūdnai atsiduso Ema, tačiau nusišypsojo ir nukėblino į savo suolą. Vaikai pripuolė, ėmė klausinėti, kaip jie atrodo, ar mieli, kokio dydžio. Ema buvo labai laiminga ir džiugiai pasakojo apie šuniukus, kraudama pieštukinę ir matematikos vadovėlius ant suolo. Laura šmurkštelėjo šalia, patenkinta klausėsi šurmulio ir pati apie kažką tarškėjo.

2018-09-25Ties riba į bedugnę

Lukas Mackevičius/ Gyvenimas čia buvo labai įdomus. Gatvės pilnos mašinų, o virš gatvių skraidžiojo mašinos. Žinoma, skraidančias mašinas gali įsigyti tik turtuoliai. Kuo didesnė transporto priemonė, tuo turtingesnis esi. Labai retas kuris skraidžiojo su erdvėlaiviu, nes jis kainuoja labai daug milijonų. Dangų gaubė smogas ir miestas gaudavo mažiau šviesos, bet čia jos beveik ir nereikėjo. Miestas visada gerai apšviestas ir dėl to kartais būdavo sunku suprasti, kuri valanda nepažiūrėjus į laikrodį. Paslaugų sektorių pakeitė robotai. Jų praktiškai galėdavai pamatyti visur, prie šiukšliavežių, prie kaimyno durų reklamuojant naują produktą arba parduotuvėje.

2018-09-18Mano pasaulis po 10 metų

Adelė Tomkevičiūtė/ Tylus pyptelėjimas pakelia iš miego. Girdisi, kaip į šoną slenka durys ir pro jas įrieda robotukas. - Labas rytas, - pasisveikina korėjiečių kalba robotukas. Pramerkiu akis ir matau, kaip nedidelis apvalus rutulys, vos pakilęs nuo žemės, sklando ir vis kilnoja mažutę galvutę. Labas, - kimiu balsu atsakiau vien iš mandagumo. Ką gali žinoti, ką tas robotas užfiksuos savo schemose. Išlipau iš lovos, man prie kojų buvo numestos šlepetės. Paspyriau jas šalin ir priėjus atidariau savo spintą vienu mygtuko paspaudimu. Durys sklandžiai slinko į šoną.

2018-09-18Pakeleiviai

Aušrinė Rasiulytė/ Šulinys. Įkrito, vieną žiemą. Sniegas, ledas, pilkos plytos, betonas. Eglės, šerkšnas, mėlynas giedras dangus. Įtrūkimai, skilimas. Aidas, šauksmas, tyla. Šiaurės vėjas. Kristalai, varvekliai. Pilkuma. Šuns lojimas. Žaizda. Raudonis. Metalinis kibiras, paliktas, dabar jau įtrūkęs, netinkamas, nes iš jo laša vanduo. Leidžiasi saulė. Niekas neatsako. Kiemsargis, susiėmęs pakaušį, žvelgia į tolį - akis spigina sniego baltumas. Tolėliau matyti stūksančios eglės, tačiau ir jos skęsta baltumoj. Akį rėžia tik iš jo galvos tekantis kraujas, skaisčiai raudonai nudažęs sniegą aplink. Sausio saulė nekaitri, o ir pasirodo neilgam - netrukus ji pradings iš dangaus skliauto.

2018-09-11Scena

Livija Kalinauskaitė/ Po ilgų mėnesių atkaklaus darbo mano svajonė ir mano draugų svajonė išsipildė. Nuo mažens buvau pririštas prie muzikos stora grandine. Kai tapau vyresnis, susiradau draugų, bendraminčių. Kasdien, kai susitikdavome, mūsų pokalbiuose vis dažniau atsirasdavo užuominos apie muzikos grupę. Tada tai tebuvo vaikų sapalionės. Draugai pykosi, išsikraustė, kol iš mūsų penketuko teliko Darius ir aš. Darius nuo vaikystės mėgo dainavimą ir grojo būgnais. Aš grojau gitara ir dainavau. Kai kartą mama pasiūlė sukurti muzikinę grupę, man sukirbėjo širdis. Svajonė gali tapti realybe. Ir tapo. Štai dabar sėdžiu užkulisiuose ir klausausi, kaip Darius pradainuoja balsą.

2018-09-11Dūmuose

Aušrinė Rasiulytė/ Ant kavinės sienos kabantis laikrodis rodo lygiai devynias. Nors koncertas turėtų prasidėti už pusvalandžio, jau dabar girdėti skambantys instrumentai, duslus žiūrovų murmesys. Apėjus tuščius, dailiai surikiuotus staliukus, už kampo matosi laiptai, vedantys žemyn, į tamsą. Jais besileidžiant, sulig kiekvienu žingsniu muzika stiprėja, gali suuosti degančių žvakių kvapą. Galiausiai prieš akis, ten, kur turėtų būti durys, pasimato plonos užuolaidos, pro jas sklinda šviesa, kviečianti užeiti vidun. Jas lengvai atkėlus ranka, matyti tai, kas buvo matoma ir prieš dvejus, ir prieš penkerius metus – ganėtinai erdvus kavinės rūsys, dešimtys pigių uždegtų žvakių, kurių šviesą temdo tiršti dūmai...

2018-05-22Trys mirtys

Akvilė Petkevičiūtė/ Visi žinojo ir matė, kad Birutė vagia iš parduotuvės. Visi girdėjo, kad jos vyras ūkininkas Jonas yra blogas darbdavys. Tačiau niekam tai nerūpėjo ir visi ramiai gyveno. Nežinia kieno sumanymu kaime paskubomis surentė trobelę, pritvirtino lentelę „Policija“ ir paskyrė Antaną Jankų Karkalų kaimo policijos viršininku. Žadėjo ir kelis darbuotojus atsiųsti, tačiau žodžiai greičiau vaikšto nei darbai. Sakykite nesakę, visgi nemelavo – po mėnesio į tarnybą prisistatė Leonardas iš Šilalės apskrities. Keistokas vaikis, tačiau paliepimus vykdo ir kavą skanią taiso. – Leonardai! - sušuko vadas. Liesas vaikis įkišo savo galvą pro duris: – Kvietėte, pone.

2018-04-17Alkis

Emilija Daugelavičiūtė/ Blykst... Blykst... Blykst... Blausiai apšviestą koridorių vis užlieja raudona šviesa. Mirksinčios lempos perspėja apie pavojų, bet jų ritmas užburia ir nuramina. Aš tiksliai nežinau, kas įvyko. Atsimenu, kad sėdėjau savo kambaryje, jaučiausi alkana... Tada atsimenu tik tamsą.... ir šauksmus... O gal tik vieną?.. Po to aš tarsi tik pabudusi, koridoriuje. Kažkas vėl klykia. Koridoriuje aš ne viena. Žmonės aplink mane bėga. Jie skuba kažkur, o gal nuo kažko? Nežinau. Koridorius, besidriekiantis už manęs, atrodo begalinis. Apsisuku ir pradedu judėti su visais. Nepaisant minios skubančių įbaugintų žmonių, patalpa gan tuščia...

2018-04-10Aš Rūpiu

Ieva Stankevičiūtė/ Tiesiog griuvo ant samanų. Žemė ją kone įtraukė, o ši tebegulėdama ant jos jautėsi tokia laisva, nepriklausoma ir galinti tiesiog kalnus nuversti. Beje, ant kalnų ji ir buvo. Nuversti kalnų nepavyko, tačiau visiškai sujaukti savo gyvenimą aukštyn kojom jai jau pasisekė... Plaukai, pakedenti švelnaus ir šilto Alpių vėjo, skraidė kur tik panorėję, bet jai tai nekėlė jokio diskomforto. Niekas jai netrukdė ir negalėjo to padaryti. Ji bėgo per kalną taip smarkiai, kad plaučiai, prisipildę tyro oro, plyšo jos krūtinėje, o kojos atsisakė tarnauti dar prieš gerą minutę. Elena skrido. Tiesa, neilgai.

2018-04-03Mano šuniškas gyvenimas

Beata Tomkevičiūtė/ Aš gimiau. Tiesą sakant, nenutuokiau, ką reiškia gimti. Viskas, ką aš prisimenu, tai pienas. Mano mamos pienas. Jis buvo gardus. Aš ir mano broliukai bei sesutės grūmėsi dėl geresnės vietos žįsti. Po kiek laiko aš praregėjau ir jau viską girdėjau. Pirmiausia išvydau savo mamą, gražią Rusų kurtę, be abejo, ji buvo labai greita. Tada savo broliukus ir sesutes. Jie nustebę dairėsi, kodėl viską mato ir puikiai girdi. Paskui mano tėtis pasilenkė ir mane lyžtelėjo. Suvirpėjau ir pasirąžiau, buvau pavargusi, tad prisiglaudžiau prie mamos ir kitų šuniukų, užmigau.
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media