Rašau ir tobulėju

Ieva Stankevičiūtė

Tiesiog griuvo ant samanų. Žemė ją kone įtraukė, o ši tebegulėdama ant jos jautėsi tokia laisva, nepriklausoma ir galinti tiesiog kalnus nuversti. Beje, ant kalnų ji ir buvo. Nuversti kalnų nepavyko, tačiau visiškai sujaukti savo gyvenimą aukštyn kojom jai jau pasisekė...

Plaukai, pakedenti švelnaus ir šilto Alpių vėjo, skraidė kur tik panorėję, bet jai tai nekėlė jokio diskomforto. Niekas jai netrukdė ir negalėjo to padaryti. Tas vienintelis, nepakartojamas, nuostabus jausmas, kai tuo pačiu metu galėjai jaustis tokia didelė, galinga ir galinti užvaldyti visą žmoniją, bet pažvelgus į supantį kraštovaizdį, pasijausdavai nieko verta.

Ji bėgo per kalną taip smarkiai, kad plaučiai, prisipildę tyro oro, plyšo jos krūtinėje, o kojos atsisakė tarnauti dar prieš gerą minutę. Elena skrido. Tiesa, neilgai. Neužilgo, kojoms išdavus, ji pristabdė viršytą leistiną greitį ir griuvo ant motinos žemės. Tada ji puolė juoktis. Juokėsi visu balsu, iš visų gelmių, lyg norėtų išsijuokti, kaip to negalėjo padaryti anksčiau, o juokas buvo toks tyras, kaip ir viskas, kas ją supo. Tylai pakeitus garsą, Elena nurimo. Bet ši tyla buvo visiškai kitokia nei kitos tylos. Ji girdėjo kiekvieną iš sielos ištrūkusį žodį, vėjo ošimą, tolimos upės srovenimą ir tylą, kuri nuo šiol turėjo kitokią reikšmę, nei tik būsimos bausmės įžanga.

Tada mintyse plaukė vaizdai, matyti šiandien. To senio išraiška, kaip surauktos subinės, kai jis matė merginą tokią neįprastai linksmą. Kaip nebūsi tokia linksma, kai tau tai laimingiausia diena gyvenime? Elena ištrūko... Pagaliau pabėgo iš tų vaikų išnaudotojų būstinės, kur su ja buvo taip žiauriai elgiamasi. Bet dabar tai tik praeitis, sužalojusi vargšelę visam dar laukiančiam gyvenimui.

Praskriejo šaltas ir drėgnas vėjas, privertęs pažiūrėti į dangų. Velniai rautų, neužilgo lis!

Turėjau judėti link gyvenvietės, kur galiausiai praneščiau apie kitus mano liūdno likimo bendražygius. Visa bėda tame ir buvo, kad toliau nei esu dabar, už grotuotų langų, akis neįžiūrėjo. Viską patikėjau savo intuicijai, kuria, beje, pasigirti negalėjau.

Eidama apgalvojau savo istoriją. Dar visai mažytė, beveik dviejų metukų amžiaus, pasimetus su mama atkeliavau čia. Jausmas lyg tuose namuose praleidau visą gyvenimą, nuo pat gimimo. Visi tie metai buvo be galo ilgi ir juos visiems laikams prakeikiau. Kiekvieną mielą dieną dundendavom į miestą, kur prašydavom išmaldos ir valgydavom tik duoną, numestą praeivių. Išmokome tik pačių mokslo pagrindų – skaičiuoti, rašyti, skaityti ir nieko daugiau. Taip pat daug mokėmės, kaip atrodyti kuo gailesniam, kad gauti daugiau pinigų. Ten egzistavau iki pat septyniolikos, kiek yra dabar.

''Stok, numeri 6!'' - sušuko už manęs. Kas gali vadinti mane numeriu, abejonių nekilo. Nė neatsigręžusi skuodžiau kiek tik įstengiau, sukaupusi visą turimą jėgą. Ne nujaučiau, aš žinojau, kad mane vysis. Labai keista, tačiau nejaučiau jokio baimės jausmo, kad mane sugaus, lyg kažkas man būtų pažadėjęs tikrą gyvenimą, kurį jau būčiau pradėjusi.

Skuodžiau kalnu žemyn, link upės, esančios jo apačioje. Deja, minčių, kaip įveiksiu vandenį, nekilo. Žingsniai už manęs artėjo vis arčiau ir arčiau. Man gyvybiškai trūko oro ir paralyžiavo kojas. Bet aš bėgau. Nes tai pirmas kartas gyvenime, kai bėgu savo noru, neliepiama kieno nors kito.

Aptemo. Staiga visa pasaulio tamsa pasiglemžė mano akis ir man pasidarė taip lengva... Visas kūnas tiesiog virto plunksna, tik pajutau, kai žemė prislinko prie kūno ir aš jai pasidaviau. Tamsa. Ramybė. Nežinia. Vanduo. Pakliuvau į neaprėpiamą erdvę, kur, beje, jauteisi kiek šlapia. Ten galėjai plaukti kvėpuodama arba skristi plaukdama. Buvo nepakartojama. Prieš mano akis išdygo milžinė. Ji buvo miela, juodaplaukė moteriškė ir... panaši į mane. Prie jos priėjo vyriškis, kuris taip pat žiūrėjo į mane. Tą akimirką jaučiausi tokia mylima ir reikalinga, kad viską atiduočiau, jog ten pasilikčiau.

Tamsa, kurioje ,,skraidžiau“, pradėjo dingti, akyse šviesėjo ir galiausiai pramerkiau akis. Priešais mano apsiblaususias akis šmėžavo nesuvokiamos spalvos stalas, ryškus paveikslas ir tikriausiai žmogus.

- Einu, tik kad labai retai , - atsiduso nenusakomo amžiaus vyriškis, sėdėjęs ant gretimos sofutės.

Už manęs, prie dailaus stalo, sėdėjo truputį pagyvenusi moteriškė. Ji man nusišypsojo ir kažką pasakė.

- Kas jūs? - privalėjau paklausti.

- Geriau pasakyk, kas tu, - vyriškis.
- Mano vardas Elena ir aš iš... kaip čia pasakius, - nežinojau, kaip apibūdinti vietą, kurioje augau. - Iš vietos, kurioje mane išnaudojo.
- Ką? Kažkas netyčia pasigirdo, gal gali pakartoti, - šviesiaplaukė, ko gero, negalėjo patikėti, todėl perklausė.
- Vaikų išnaudotojų stovyklos, - pasakiau, kaip buvo liepta mūsų vyriausios Marijos.

Staiga prisiminiau Mariją. Man suvirpėjo kūnas ir perbėgo nemalonūs šiurpuliukai. Akys sudrėko ir mintys mane nunešė į tą dieną, kai pamačiau ją nešant nebegyvą tame maiše. Ji vienintelė buvo tokia drąsi kovotoja, nepasidavusi nurodymams lipti į tą priekabą. Eilinį kartą pasipriešinusi buvo uždaryta kambarėlyje, kur negavo nei lašo vandens, nei kruopelės duonos. Po kelių dienų išgirdau pranešant apie jos mirtį nuo bado. Tokios žinios niekas nesitikėjo, mat uždarymo tikslas buvo pakankinti, kad kitąkart klausytų.

Žinia iš mūsų ,,gydytojo“, nuaidėjusi per pelėsiu persmelktą koridorių, sukrėtė mane neatpažįstamai. Kad ir kaip besistengčiau negalėsiu suvokti, kaip galima taip pasielgti su žmogumi, dariusiu tai, kas nepriimtina kitam.

Grįžusi iš žvėriškų prisiminimų pajutau ašaras ant veido, o pasisukusi išvydau tą pačią mielą tetulę. Ji mane apkabino ir tai buvo pirmas kartas, kai buvau apglėbta suaugusio žmogaus.

Supratau, koks stiprus vaistas nuo visų sunkumų gali būti apkabinimas, tai buvo geriausias jausmas, kurį teko patirti. Kad aš kažkam rūpiu.

- Žuvų fabrikas? - vos ne per ašaras bandė išspausti juokelį senukas, sėdėjęs greta. - Jis vis dar veikia?

Kelias valandas kalbėjomės su jais apie šią vietą. Pasirodo, vyriškis buvo taip pat tos įstaigos kalinys, mano likimo dvynys, pabėgęs iš ten, tik nedrįsęs apie tai niekam prisipažinti. Pats iš namų daugiau kojos nekeldavo, bijojo būti ten grąžintas, nes vaikystės prisiminimai jam neišblėso. Jo žmona tai sužinojo pirmą kartą ir buvo šokiruota! Visas pokalbis buvo toks keistas, nes mačiau pirmą kartą suaugusius žmones, tokius gerus kaip ir vaikus. Kitą dieną buvo pranešta apie tai policijai, aš buvau laikinai įvaikinta. Bent jau trumpam. Iš naujo pažinau pasaulį, bet svarbiausia, kad aš pagaliau kažkam rūpėjau. Ir tai nuostabus jausmas.

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/