Archyvas :: Dūmuose
Vlado Ščiavinsko nuotrauka
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Dūmuose2018-09-11 Vlado Ščiavinsko nuotrauka Aušrinė Rasiulytė Ant kavinės sienos kabantis laikrodis rodo lygiai devynias. Nors koncertas turėtų prasidėti už pusvalandžio, jau dabar girdėti skambantys instrumentai, duslus žiūrovų murmesys. Apėjus tuščius, dailiai surikiuotus staliukus, už kampo matosi laiptai, vedantys žemyn, į tamsą. Jais besileidžiant, sulig kiekvienu žingsniu muzika stiprėja, gali suuosti degančių žvakių kvapą. Galiausiai prieš akis, ten, kur turėtų būti durys, pasimato plonos užuolaidos, pro jas sklinda šviesa, kviečianti užeiti vidun. Jas lengvai atkėlus ranka, matyti tai, kas buvo matoma ir prieš dvejus, ir prieš penkerius metus – ganėtinai erdvus kavinės rūsys, dešimtys pigių uždegtų žvakių, kurių šviesą temdo tiršti cigarečių dūmai, keletas staliukų, kurių viduryje peleninės ir plastikiniai puodeliai, pripildyti vandens, du seni foteliai, kažkada buvę ryškiai raudoni, dabar tamsių burokėlių spalvos, ant kurių glaudžiasi ne vienas smalsuolis, atėjęs pasiklausyti kartu nemokamos, kartu neįkainojamos gyvos muzikos. Žmonių šiandien virš tuzino – kaip šeštadienio vakarą buvo tikimasi daugiau. Dauguma – atėjusių geri pažįstami, keli iš jų įprastiniai svečiai, nepraleidžiantys nei vieno koncerto. Tačiau tarp kelių staliukų, poros sofų ir žvakės šviesų, kambario gale, atsirėmęs į sieną, stovi nematytas vyriškis. Nors kambary tvanku, palto ir skrybėlės jis nenusiima. Jo akys įsmeigtos į muzikantus – liesą saksofonistą ir pilnesnį dainininką, žemu balsu dainuojantį savo kūrybos dainas. Pastarasis vyras, rodos, nemato nieko aplink, paskendęs muzikoje jis tik kartais dirsteli į publiką, kad prisimintų, kiek porų ausų jo klausosi. O štai saksofonistas įsitempęs. Nors jo rankų judesiai spaudžiant klavišus miklūs, jo akys klaidžioja nuo kampo iki kampo, ant kaktos susidarę prakaito lašai liudija, kad jis jaudinasi. Jaunuoliui tai ne pirmas koncertas, tačiau šį vakarą jo širdis spurda labiau nei įprastai. Jo žvilgsnį pagauna kampe stovintis vyras, vis dar dėvintis pilką paltą ir skrybėlę. Be žodžių, vien susitikus akims, jie abu supranta, kad vienas kito ieškojo. /Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/ Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-02 19:05
|
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |