Rašau ir tobulėju

Beata Tomkevičiūtė

Aš gimiau. Tiesą sakant, nenutuokiau, ką reiškia gimti. Viskas, ką aš prisimenu, tai pienas. Mano mamos pienas. Jis buvo gardus. Aš ir mano broliukai bei sesutės grūmėsi dėl geresnės vietos žįsti.

Po kiek laiko aš praregėjau ir jau viską girdėjau. Pirmiausia išvydau savo mamą, gražią Rusų kurtę, be abejo, ji buvo labai greita.

Tada savo broliukus ir sesutes. Jie nustebę dairėsi, kodėl viską mato ir puikiai girdi. Paskui mano tėtis pasilenkė ir mane lyžtelėjo. Suvirpėjau ir pasirąžiau, buvau pavargusi, tad prisiglaudžiau prie mamos ir kitų šuniukų, užmigau. 

Praėjus keliems mėnesiams mūsų namuose pradėjo lankytis daug žmonių. Man tai buvo nesuvokiama, nes ankščiau to nebuvo. Ir štai vieną sykį atvažiavo šeima. Ne bet kokia šeima, o su labai gera mergaite vardu Keitė. Kai ji atsiklaupė prie aptvaro ant grindų, aš nedrąsiai ėmiau slinkti link jos. Ji tyliai sukikeno pamačiusi mane. Keitė lėtai atkišo pirštus ir aš atsargiai juos apuosčiau. Tada uždėjau priekines letenėles jai ant kelių. Mergaitė švelniai paglostė man galvą. Tad aš užšokau jai ant kelių ir ėmiau laižyti veidą.

- Oho! Tai mergaitė ar berniukas?- paklausė Keitė veisėjos, ponios Džouns.

- Tai mergaitė. Ji tikrai labai miela,- ponia Džouns nusišypsojo.

Keitės mama pasilenkė paglostyti manęs.

- Manau, mes išsirinkome šuniuką,- mama paglostė man ausį.

- Kaip ją pavadinsime?- paklausė Keitės tėtis.

- Mėta. Jos vardas Mėta,- mergaitė nusišypsojo ir stipriau apkabino mane.

Ponia Džouns leido mane pasiimti kitą dieną. O per tą laiką Keitė su šeima turėjo važiuoti į gyvūnėlių parduotuvę pirkti Mėtai daiktų. Dubenėliai, guolis, žaislai- stengėsi nieko nepamiršti Keitė.  

Dar pas Keitę gyveno neveislinis juodas katinas vardu Juodis ir balta triušė Sniegė. Juodis buvo geras, mėgstantis kates. Sniegė miela, bet jei triušytei kas nepatikdavo, iškart kąsdavo. 

Kitos dienos rytą Keitė nubudo anksti. Kažkas jai nedavė ramybės. Ir staiga prisiminė: šiandien jie važiuos pasiimti Mėtos. Keitė patogiai atsisėdo lovoje ir pažvelgė į savo katiną Juodį. Jis miegojo susirangęs mergaitei prie kojų. Staiga Keitė išgirdo virtuvėje Sniegės krebždesį. Mergaitė tyliai išlipo iš lovos ir nutykino koridoriumi į tėvų kambarį.

- Labas rytas. Ar jau reikia keltis?- paklausė Keitė įjungdama šviesą.

- Ooo... Labas rytas, Keite,- rąžydamasi pasisveikino mama.

Tėtis atsisėdo lovoje ir tarė:

- Labas, dukrele. O ar nepamiršai, kad šiandien važiuosime pasiimti Mėtos?

- Nepamiršau,- nusišypsojo Keitė. 

Aš pramerkiau akis. Tada atsistojau ir pasiraiviau. Apsižvalgiau aplink: visi broliukai ir sesutės dar miega. Mano mama, pamačiusi, kad nubudau, atsistojo, atėjo prie manęs ir švelniai palaižė. Aš stipriai prie jos prisiglaudžiau, nes jau žinojau, kad daugiau jos nebepamatysiu. Tai girdėjau iš savo šeimininkės, ponios Džouns. Atsiguliau ir ėmiau laukti naujosios šeimininkės Keitės. 

Mergaitė atvažiavo dvyliktą valandą. Vos išgirdusi durų skambutį aš pradėjau įnirtingai loti. Matyt, pažadinau visus broliukus ir sesutes, kurie kietai miegojo. Jie nepatenkinti rąžėsi ir inkštė. Bet aš nekreipiau dėmesio ir laukiau, kada pasirodys Keitė. Kai mergaitė su šeima įžengė į kambarį, aš ėmiau draugiškai loti ir puoliau prie Keitės. Ji aiktelėjo ir atsiklaupė ant grindų. Galiausiai užsiropščiau jai ant kelių ir pradėjau laižyti Keitei veidą:

- Mėta, aš irgi buvau tavęs paiilgusi, na, gera kalytė,- Keitė švelniai paglostė man galvytę. 

Pagaliau, pagaliau aš turėsiu šiltus namus ir nuostabią mergaitę Keitę. Aišku, ir jos šeimą mylėsiu. Mergaitės tėtis pastatė ant grindų kelioninę dėžę ir atidarė ją. Keitė įmetė į ją kelis skaniukus ir aš pasileidau paskui skanumynus. Suėdusi juos aš pamačiau, kaip Keitė greitai užvėrė dėžės dureles ir užsklendė sklendę. Nesupratusi, kas čia vyksta, aš ėmiau pašėlusiai draskyti narvo dureles. Keitė paėmė dėžę už rankenos ir, kuždėdama ramius žodžius, kartu su tėvais išėjo iš ponios Džouns namų. Aš ėmiau staugti. Nemaniau, kad turėčiau keliauti kelioninėje dėžėje. Kai Keitė su mama ir tėčiu įsėdo į automobilį, aš patogiai susirangiau ant patiesaliuko ir užsnūdau.

- Mama, kaip manai, Juodis su Mėta susidraugaus?- paklausė Keitė, meiliai žiūrėdama į miegančią Mėtą.

- Be abejo, dukrele, gali nesijaudinti,- atsakė mama ir nusišypsojo Keitei.

- Mėta, Juodis ir Sniegė bus geriausi draugai,- tarė tėtis ir įsuko į jų kiemą.

Vos tik automobilis nustojo burgzti, aš kaipmat nubudau. Pasirąžiau, atsistojau ir ėmiau kiauksėti.

- Tuoj išleisiu,- sušnibždėjo Keitė.

Kai tik Keitė su manimi įėjo namo, tai iš karto atidarė kelioninį narvą ir išleido mane. Aš išpėdinau iš narvo ir ėmiau uosti orą. Kvapas, labai keistas kvapas. Kažkokio keisto padaro kvapas. Tiksliau- dviejų padarų. Aš akimirksniu pastebėjau narvelyje šieną valgančią triušę Sniegę. Prilėkiau prie jos ir ėmiau Sniegę uostinėti per narvelio virbus. Keitė akylai mane stebėjo. Mergaitės mama taip pat buvo virtuvėje ir gamino valgį. Tėtis tvarkė mano kilmės dokumentus. Nes esu pirkta iš veislyno. Įkišau letenėlę per virbus, bet tuojau ištraukiau, nes Sniegė bandė įkąsti. Tada pamačiau kažką juodą, kuris snaudė ant patiesalo. Priėjau ir apuoščiau. Pasirodo, tai buvo katinas. Kaip Keitė minėjo, jo vardas Juodis.

Atsiguliau šalia jo. Jis iškart mane pastebėjo, bet nepurškė. Buvo matęs šunų. O šią mažylę berods reikės globoti. Taip buvo vakar Juodžiui sakiusi Keitė. Aš prie Juodžio prisiglaudžiau ir kietai užmigau. Keitė su tėvais stovėjo ir žiūrėjo. Pamatę, kaip jie susidraugavo, visi plačiai nusišypsojo. Kaip buvo gera matyti, kai tavo augintiniai draugauja! 

Sparčiai bėgo dienos, mėnesiai, metai. Taip užaugau ir aš. Kaip ir pridera Rusų kurtui, aš užaugau didelė ir labai greita. Galėčiau lenktyniauti su gepardu. Bent jau man tai rodėsi. Mano kailis buvo ilgokas, baltai rudos spalvos.

Na, štai ir įvyko toji katastrofa. Kaip ir kiekvieną vasaros dieną, Keitė išleido Sniegę pabėgioti ant žolytės. Atėjau ir atsiguliau šalia jos. Ji nustriksėjo nupjauta žole, o aš buvau pasiryžusi ją sergėti. Taip begulėdama aš užsnūdau. Staiga išgirdau keistą brovimąsi pro tvorą. Aš pašokau ir man širdis nusirito į kulnus. Tai buvo lapė, pati papraščiausia lapė. Tiesiog nesuvokiama, jog šią saulėtą dieną, dvyliktą valandą, gali pro tinklo tvorą spraustis lapė. O miškas buvo net už dviejų kilometrų. Keitė su tėvais buvo gretimame name pas kaimynus. Taigi nieko nematė.

Kaip tik tuo metu kai ketinau lapę nuvyti, ji pralindo ir žiūrėjo į mane savo žybčiojančiomis akimis. Tada žaibiškai prilėkė prie Sniegės ir čiupo ją. Sniegė klaikiai sužviegė. Bet lapė nekreipė dėmesio, šovė prie skylės tvoroje. Na, jau ne, Sniegės aš neleisiu skriausti. Nes ji buvo man brangi draugė ir šeimos narė. Norėjau čiupti lapę už uodegos, kaip taip daro medžiokliniai Rusų kurtai, bet nespėjau ir lapė šovė pro skylę su Sniege nasruose. Pro tą plyšį nepralysiu, pamaniau. Tvora buvo gan aukšta, bet aš nusprendžiau peršokti. Įsibėgėjau ir stipriai atsispyriau užpakalinėmis letenomis. Žnektelėjau ant žemės, nusipurčiau ir nurūkau paskui lapę. Lapė buvo spėjusi nubėgti netoli, bet sustojusi ji paleido iš nasrų Sniegę, ji buvo vos gyva. Nuo balto kailio varvėjo kraujas. Sniegė susirietė į kamuoliuką, bet pasilenkusi lapė ją pribaigė. O pati prigulė šalia pailsėti.

Atbėgusi pamačiau ant žemės tysančią negyvą Sniegę ir aš vos pati nenumiriau. Mano akyse blykstelėjo ugnis ir siaubingas pyktis. Nedelsdama nė akimirkos aš puoliau lapę, kuri į mane žiūrėjo su pašaipa. Parverčiau letena ją ant žemės ir čiupau jai dantimis už gerklės, stipriai sukandau. Lapė nė neaiktelėjusi mirė. Aš priėjau prie Sniegės. Mano akyse sužibo šuniškos ašaros. Aš pakėliau į viršų snukį ir garsiai pratisai užstaugiau. Matyt, Keitė išgirdo ir atpažino mano kauksmą. Tada sušuko tėvams:

- Tai Mėta. Nagi, greičiau į tą pusę. Kažkas atsitiko.

Keitė su šeima pasileido bėgti. Kai jie atbėgo ir Keitė pamatė tą vaizdą- Sniegę, tysančią ant šono, lapę, visko kaltininkę, ir mane, atsigulusią ir verkiančią dėl Sniegės. Keitė suklupo, pradėjo verkti ir tas verksmas įvykio vietoje ir namuose truko tris savaites... 

O po tų trijų savaičių Keitė, susėdusi prie stalo su tėvais, ėmė tartis, ar jie negalėtų įsigyti kito triušiuko. Tėvai, be abejonės, sutiko, nes vylėsi, jog kitas triušis atstos Sniegę ir Keitė daugiau nebeverks. Ir tai buvo tiesa. Kai į namus atkeliavo juodas tarsi aksomas triušiukas vardu Bilis, Keitės gyvenimas pasikeitė. Bilis visus prajuokindavo. Ir daugiau šiuose namuose nepasirodė joks liūdesys. 

Kaip ir Sniegė, Bilis bėgiodavo po pievelę, o aš tik stebėdavau, ar nėra plėšrūnų. Bet jų nebuvo ir aš visada būdavau dėl to laiminga. Aišku, naktimis ilgai galvodavau apie Sniegę. Bet aš žinojau viena: Sniegė buvo ir visados bus mūsų širdyse. Nuo tos akimirkos, kai nužudžiau lapę, aš jaučiau neapykantą joms. Bet žinojau, jog reikia atleisti. Tai taip ir padariau. Tada man tarsi akmuo nusirito nuo širdies. Taip ir bėgo mano sekundės, minutės, vadandos, paros, dienos, savaitės, mėnesiai, metai. O tada prabėgo keturiolika metų... 

Aš pasenau. Man jau buvo penkiolika metų. Juodis buvo keliais metais už mane vyresnis. Atrodys baisiai keista, bet Bilis dar gyveno. Tiesiog nesuvokiama, nes triušiai įprastai gyvena devynis arba dešimt metų, bet ne keturiolika metų. Užaugo ir Keitė. Ji susituokė su turtingu vyru ir išvažiavo į kitą pasaulio pakraštį. Na, o mane, Juodį ir Bilį paliko savo tėvams. Aš lėtai ir ramiai praleidinėjau savo paskutines dienas. Labiausiai mėgdavau gulėti savo guolyje ir kramsnoti ėdalą. Juodis taip pat. O Bilis labiausiai mėgo lėtai kramsnoti šieną. Aš su Juodžiu, kartais ir su Biliu gulėdavome guolyje ir miegodavome. Kartais mane išvesdavo į lauką Keitės tėvai. Ir vieną dieną tai atsitiko...

Kaip ir kiekvieną dieną gulėjau guolyje, Juodis lakė pieną, o triušis miegojo. Staiga man apsvaigo galva, pajuodavo akyse ir aš amžinai jas užmerkiau. Visai suglebau, nebejaučiau kūno ir letenų, galiausiai nieko nebejaučiau, nemačiau ir negirdėjau. Matyt, pas mane atėjo ta senatvinė mirtis. Staiga man pro akis pralėkė visas mano gyvenimas. Ir aš supratau: atėjo mano laikas keliauti pas Sniegę.