Rašau ir tobulėju

Aistė Pugačiauskaitė

„Dabar į dubenį beriame miltus“ – džiaugsmingu balsu televizoriaus ekrane taria Beata Nicholson. Išjungiu tešlos maišytuvą, stiebdamasi link spintelės bandau sugraibyti miltų pakelį. Ištraukiu tik kelių metų senumo kruopų stiklainiuką – keista, pagalvoju. Sustabdau „Beatos virtuvės“ laidą, atsidūstu ir suprantu – nieko nebus, teks pėdint link parduotuvės.

**********

Ant prekystalio dedu miltus ir bestovint eilėje mane sudominusį naujausią „National geographic“ žurnalo numerį. Viskas kaip ir įprasta, tačiau staiga pamatau prieš mano pirkinius ant prekystalio išdėliotą nenusakomą galybę bananų. Geltonieji vaisiai užima kone visą kasos plotą, spėju, kokie penkiolika kilogramų! Nemėgstu spoksoti kitiems žmonėms į akis, tačiau smalsumo vedina dirsteliu į šį, nestandartinį parduotuvės lankytoją. Jo išvaizda verčia dar labiau išsprogdinti akis – į viršų besistiebianti kepurė su iš pakaušio styrančia antena, juodas, aptemptas kombinezonas, didžiulės pėdos apautos keistos, niekada neregėtos medžiagos batais.

Labiausiai mane neramina pirkėjo kūno spalva – oda melstelėjusi, šiek tiek žvilganti, nei ant galvos, nei ant kokios kitos kūno vietos nematyti nė vieno plaukelio. „Gal šiam žmogui pasiūlyti medicinos pagalbą?“ – šmėsteli mintis, tačiau susimąstau, ar būtybę, stovinčią priešais mane, galima vadinti žmogumi.

Galiausiai vargšė pardavėja nuskenuoja visus sukrautus bananus, ateina atsiskaitymo eilė. Su nekantrumu ir švelniu baimės jausmu, kas bus toliau, stebiu reginį.

       - Iš viso būtų 17 eurų, ar turite nuolaidų kortelę? - su nerimu balse paklausia pardavėja.

Būtybė pagaliau pakelia galvą, tačiau neišleidžia jokio garso. Keletą akimirkų nejaukiu žvilgsniu stebeilijasi į darbuotoją, staiga atsisuka į mane. Iškart pajaučiu, kaip nugara pradeda tekėti šaltas prakaitas. Išspaudžiu šypseną, tačiau giliai širdyje jaučiu, kad tuoj nualpsiu. Būtybės veidas kažkoks kitoks, nosis riesta, labiau primenanti ragą negu kvėpavimo organą, lūpos mėlynos, lyg penkiamečio, kuris po valandos maudynių išlipo iš šalto ežero.

       - Mokėsite grynais ar kortele? – netikėdama, kad gaus atsakymą, paklausia kasininkė.

Siekdama gelbėti parduotuvės darbuotoją iš nemalonios situacijos tariu:

       - Do you speak English? Po-russki? Po polsku? Francais? – išvardinu visas kalbas, kuriose suprantu bent keletą frazių.

       - Pone, ar gerai jaučiatės, galbūt norėtumėte gauti skubiąją medicinos pagalbą? – iš nevilties taria pardavėja.

      - Ar galite jūs greičiau ten? Kuičiasi lyg į šeimos balių susirinkę! Aš su savo sąnariais jau nebenustoviu, - visus savo riksmu išgąsdina eilės gale stovinti garbaus amžiaus moteris. 

Priešais mane stovintis mįslingasis pirkėjas atsidūsta, išleidžia keistą, į atsikrenkštimą panašų garsą ir įkiša ranką į gilią kišenę, prisiūtą kombinezono priekyje. Radiniai, kuriuos jis išima iš kišenės, mane daugiau nei apstulbina – ant pinigams skirto padėkliuko žmogysta paberia įvairiausių uolienų ir skaidrių, deimantus primenančių brangakmenių. Nesu gera akmenų ir brangakmenių žinovė, tačiau išberti gabalėliai panašūs į uraną, platiną, o kai kurie atrodė kaip tikrų tikriausias auksas.

       - Pone, ar teiksitės atsiskaityti už savo pirkinį? – iš savo vietos atsistoja kasininkė. 

Būtybė išskečia savo ilgas rankas, vienu ypu susirenka bananus, apsisuka ir ramiai, krypuodamas palieka parduotuvės patalpas. Pardavėja pradeda šaukti apsaugos darbuotojus, tačiau apsauginis tik stovi įbestas kampe ir atrodo tuoj nugrius stačia galva. Į saujelę paėmiau visus paliktus akmenėlius ir tariu sau po nosim:

       - Na, ir marsietis!

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 16 m./