Archyvas :: Laukimas
Nežinomo autoriaus piešinys/ LVJC neįgaliųjų dailės studija/ E.Straigytės nuotr.
Tėja Juozapavičiūtė
Dovilė sėdėjo ant tvarkingai paklotos, prašmatniais patalais apkrautos lovos. Niūriu žvilgsniu nepatenkinta dairėsi į savo tobulai tvarkingą kambarį. Viskas taip švaru, gražu, bet netikra. Kaip mergaitė laukė, kad ją greičiau išvežtų pas močiutę į kaimą... Senolė negyvena prašmatniame name ir neturi tarnaičių, kurios vis sekioja iš paskos, kad atrodo, jog net miegant jos stovi prie lovos ir iki akinamo švarumo blizgina lempos gaubtą.
Kiek Dovilė vargo, kol galiausiai jai pavyko įtikinti tėvus leisti ją pas senelę. Kiti vaikai, gyvenantys kaime, pavydi mergaitei jos prabangaus gyvenimo, o Dovilė bet ką atiduotų, kad tik galėtų susikeisti su jais vietomis. Dar kelios valandos ir tėtis vienu iš penkių prabangių automobilių ją nuveš į kaimą. Mergaitė taip laukė, taip laukė, kad rodės, jog tos kelios valandos slenka kaip dienos ar net savaitės! Tik-tak, tik-tak, tiksėjo senasis laikrodis. Dovilė žvilgtelėjo pro langą.
Kitoje gatvės pusėje gyvenantis Emilijus valgė varganą duonelę ir gėrė vandenį. Berniukas nesiskundė maistu - mama ir taip savo dalelę jam atiduodavo. Ji sunkiai dirbdavo ir visus pinigėlius išleisdavo tik sūnui ir namo mokesčiams, jei tą jų lūšną iš viso buvo galima vadinti namu. Kaip Emilijus norėjo atsidurti savo kaimynės Dovilės vietoje... Jos mama, ir ji pati turi ką valgyti. Ir jos tėtis gyvena su ja, o ne su pasileidėle, vagile ir girtuokle. Ji naktimis nešąla. Turi žaisliukų. Tiesa, Dovilė jam yra atidavusi savo mėlyną kamuolį su pilkšvais taškeliais. Tai – vienintelis berniuko žaislas.
Emilijus nenorėjo, kad mama grįžtų namo. Jam skaudu kiekvieną dieną matyti jos nuvargusias akis, blyškų veidą. Jam nesmagu ir dėl mamos nešamo valgio. Ką ji pati valgo!? Kai berniukas bando jai atiduoti nors gabalėlį duonos, ji šypteli ir taria - „ Valgyk pats, aš nealkana...“
Emilijus atsistojo nuo stalo ir išlindo į lauką. Kieme – tuščia. Matosi tik jo kamuolys ir jo mamai Dovilės mamos skirta dovana – rožių krūmelis. Beržas, augantis prie namo, jau baigė puoštis nuostabiais, žaliais lapais. Vasara – kiti vaikai žaidžia su draugais... O jis? Berniukas atsisėdęs ant laiptelių ir pasirėmęs ranka galvą ėmė stebėti dangumi plaukiančius debesis...
- Emili,- pasigirdo tylus motinos balsas.
- Taip, mamyt?- Berniukas nežiūrėjo į mamą. Nenorėjo matyti jos graudžių akių.
- Aš šiandien iš Dovilės mamytės gavau torto gabalėlį... Valgysim kartu, gerai?
- Valgyk tik tu. Tau maisto reikia labiau nei man,- tvirtai atsako Emilis.
- Nekalbėk niekų... Nagi, eime į vidų. Gal tortą valgykim vakare. Noriu pabūti su tavimi.
Mama, pravėrusi duris, savo gležnom rankom pakėlė sūnelį ir įnešė į vidų.
- Papasakok, ką šiandien veikei?
- Nieko mamyt. Štai, valgyk mano duoną, aš nebenoriu.
- Ačiū, mielasis... Myliu tave. Aš einu prigulti. O tu eik pasivaikščioti po parką, juk graži diena.
Emilis, pabučiavęs mamą į skruostą, išpėdino laukan laimingas, kad pagaliau pavyko savo dalį atiduoti užsispyrusiai mamytei. Jos gyvenimas nors akimirkai tapo saldesnis.
/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/