Rašau ir tobulėju

Tėja Juozapavičiūtė

Pro šalį lekia automobiliai. Senutė Gražina žvalgosi aplink stotelę. ,,Štai keliu atšokuoja ta mieloji mergaitė Rūta, mano kaimynės dukrelė. O tas berniukas iš Karoliniškių rajono tikras padauža. Jis užvakar apmėtė mano draugės sodelį akmenėliais. Antai eina ir ponia Ona su savo pudeliu. Įdomu, kada ji nuves šunelį į kirpyklą? Vargšelis pro tas garbanas tikriausiai nieko nemato...“

Gražina lipa į ką tik atvažiavusį autobusą. Staiga jos vos nepargriauna Tomas. Bandydamas įsisprausti tarp žmonių prie talonėlų žymėjimo aparato tik suburba - „Atsiprašau“.

„O varge, tikiuosi, ta bobulytė pernelyg nesupyko. Valio, pagaliau pasižymėjau bilietėlį. Dabar tereikia prasisprausti prie lango ir žiūrėti, kad nepražiopsočiau stotelės. O, ką čia veikia Liudvika? Einu pasisveikinti. Po galais, ji išlipa šioje stotelėje. Čia senamiestis, aš išlipsiu po trijų stočių. Oho, šio senuko barzda labai ilga. Jis atrodo kaip Kalėdų Senelis... „

„Na štai, šviesoforas,o aš ir taip nemiegojau visą naktį, bet dar teks važiuoti dvi valandas,“ - sukdama vairą į kitą gatvės juostą masto Vilija, autobuso vairuotoja. „O, va ir dar vienas nelaimėlis, norintis įsigyti bilietą. Kodėl jis būtinai turi mokėtis centais!? Štai, tegu ima tą savo bilietą ir nebetrukdo man. Laimei, kai grįšiu namo, pas mus ateis svečių, galėsiu pasilinksminti,“ - galiausiai vėl radusi dėl ko džiaugtis šyptelėjo Vilija.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/