Rašau ir tobulėju

Monika Žulytė

Nelabai kas prisiminė kodėl, bet visi bijojo įžengt į griausmingajį mišką.

Katinas raudonomis degančiomis akimis abejingai stebėjo giria nesidominčius senolius, tačiau smalsiai nužiūrinėjo mišku susidomėjusius vaikus. O jie tik ir laukė progos čia apsižvalgyti. Katinas buvo žiaurus ir vis laukė, kada į jo mišką įžengs kokia nors maža kojelė.

Naktis. Medžiuose ūbauja pelėdos, šakos tyliai treška po katino letenomis. Akimis jis skenavo visus miško plyšelius ir tikėjosi, kad pagaliau šią naktį sulauks aukos.

Raudonakis ne visada buvo toks. Kažkada seniai (o tai labai keista, nes katinai ilgai neišgyvena) jis buvo paprastas mergytės katinas. Mergytę mylėjo visi, taigi ne išimtis ir katinas, o mergytė mylėjo savo žaliaakį. Bet, deja, katiną mylėjo tik mergytė, nes jis švelnus būdavo tik su ja, na, o kitiems jis suduodavo savo aštriais nagais. Kol neapsikentęs mergytės tėtis išlupo katinui nagus ir išmetė jį miške. Nuo tos dienos katinas buvo pilnas keršto troškimo. Bėgant laikui katinas užmiršo, kad jį įskaudino net ne mergaitė, bet jam nerūpėjo, jis norėjo keršto visiems, o katino akys iš žalių tapo raudonom.

Tad tą naktį kupinas keršto troškimo jis pagaliau išgirdo garsą, kuris visiškai netiko miškui. Tai buvo tylus mergaitiškas kukčiojimas...

2013 10 14

/Pasaka sukurta Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/