Rašau ir tobulėju

Auksinis pelėdžiukas tarp daugybės raštų buvo vos įžiūrimas. Tas jo atvaizdas puošė nedidelį puodelį su ąsele. O jo viduje buvo nedidukė stiklinė.

Ji jau keliasdešimt metų stovėjo nepaliesta and medinės išdrožinėtos spintelės, mano senelio bute. Tačiau kažkada ji stovėjo ant mokytojo stalo ir spindėjo lyg vaivorykštė. Kiekvieno mokinio svajonė buvo turėti tokią stiklinę, pilną retų, spalvotų pieštukų. Vaikai vis klausdavo, kodėl tokioje kasdieniškoje stiklinėje jis laiko tokią brangenybę kaip pieštukus. Tačiau atsakymas buvo paprastas. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį prieš kelis metus čia paliko viena mergaitė.

Ta mergaitė mokytojui buvo kaip tas auksinis pelėdžiukas tarp daugybės vienodų raštų. Nors ji buvo rami ir vos pastebima, tačiau pilna spalvotų svajonių.

Viena diena pakeitė viską. Pabudęs ankstų rytą senelis neberado stiklinės įprastoje vietoje. Jis aptiko tik šukes, išbirusias ant jo buto grindų. Senelis iškart pradėjo jas rinkti, tačiau pro besiritančias ašaras vos bematė paskutinius seniai branginto daikto likučius. Tik tada jis suprato, kad renka ne šukes, o paskutines savo gyvenimo dienas.

2013 09 18

/Novelė sukurta kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/