Gatvės žibintai meta ilgus šviesos šleifus. Šalia vieno jų stovi senas konteineris, kurio šešėlyje tyso katinas. Smalsiai nužiūrinėja praeivius ir tuščiai viliasi pamatyti savo šeimininką. Prie tinginio gyvenimo pratęs gyvūnas smalsiu žvilgsniu palydi prabėgančią pelę. Jis prijaukintas, naminis, išlepintas ir net nepagalvoja, kad tai gali būti jo vakarienė. Laikas bėga, vakarą keičia naktis, tačiau katinas tyso kaip tysojęs ir svajoja apie savo guolį, apie ėdalo pilną indelį, apie šiltus ir saugius namus.

Miesto gatvėmis žingsniuoja po sunkios darbo dienos pavargusi mergina, nešasi du didelius pilnus maišus ryte keptų, jau vadinamų pasenusiomis bandelių. Skuba namo ir galvoja apie vakarykštį barnį su broliu. Jo paikas katinas sudraskė jos sofą, todėl ji paskelbė ultimatumą – arba Juozapas atsikrato katino, arba ieškosi naujo būsto.

– Ei, panele!- mergina atsisuko garso link ir pamatė viskuo nepatenkintą kaimynę. Jai niekada neįtiksi, visada ras priekabių.- Kodėl jūsų katinas šlaistosi gatvėmis?

Šlaistosi gatvėmis? Ji buvo tikra, kad jos brolis neišvarytų katino į gatvę. Jis juk jį taip myli.

– Iškapstė mano gėles,- skundėsi atsakymo nesulaukusi moteris.

Mergina nekreipė dėmesio į įkyrią kaimynę ir nenustojo galvoti apie švelniakailį Ruzveltą, kaipgi jis vienas išgyvens, susiras maisto, naujus namus. Jis juk išpuikęs katinas, kuris nemoka gyventi vienas ir pasirūpinti savimi.

– Kur jį matėte?

– O kur tik nemačiau! Pažiūrėkit į mano gėlyną, tikra gatvės puošmena, o jis visur iškapstė žemes, gėles ir dar pridergė. Juk aš tiek...

– Kur jis dabar? - mergina nekantravo sužinoti.

Juozapas išmaišė pusę rajono ir niekur negalėjo rasti išvaryto iš namų katino. Jis keikė ir pyko ant savęs, kam išvarė savo draugą, jau geriau būtų išėjęs gyventi pas senelius ar ieškojęs būsto, bet bent jau Ruzveltas būtų šalia.

– Ruzveltai!!!

Vaikinas tikėjosi, kad katinas atsilieps, juk žino savo vardą, bet jį pasiekdavo tik paties balso aidas. Gal jį kažkas priglaudė, gal Ruzveltas jau prieglaudoje. Jis bijojo pagalvoti, kad katinas gali būti nebegyvas.

Nepaisant vėlyvo meto kaimynė atrodė žvali. Kamilė jautėsi tokia pavargusi su ja ginčytis, kad bandė greičiau pabaigti pokalbį, bet negalėjo būti nemandagi ar tiesiog eiti namo. Jai reiks šalia gyvenančios niurzgos parašo dokumentams sutvarkyti.

– Taip, taip, suprantu... Bet kur jis dabar galėtų būti? - ji meldėsi, kad kaimynė vėl nepradėtų dejuoti dėl savo sudievinto gėlyno.

– Taigi sakiau, šlaistosi gatvėmis, kaip koks benamis,- ko klausi to negausi.

– Kuriomis gatvėmis? - kuo toliau, tuo labiau seko merginos kantrybė.

– Mūsų rajono. Čia aplink visur. Tikriausiai ne mano vienos gėlyną iškapstė, kokie nuostoliai...

Nuo tokių kalbų mergina norėjo klykti visa gerkle, jai kaimynės „tobulasis“ gėlynas paskutinėje vietoje. Ji mąstė, kaip susigrąžinti katiną, kur jis galėtų būti, ir linkčiojo kaimynei, kai jos ausis pagaudavo pokalbio nuotrupos.

– Taigi toks katinas... Kaip jis laisvėje... Jei pasigaus kokią pasiutligę... Visus kaimynus užkrės... Kaip siaubinga... Gatvėse darosi nesaugu... O mano gėlynas... Taip gražiai žydėjo, kvepėjo...

Mergina išgirdo, kad pokalbis vėl pakrypo apie gėlyną, ir nutaikiusi progą kaimynės atsiprašė ir išsmuko namo. Namie šviesos nedegė, tikriausiai brolis miega.

Suplukęs ir devyniais prakaitais išmuštas Juozapas suko namų link.

– Ruzveltai!.. Ruzveltai...Veltai...

Aidas irzliai skambėjo galvoje. Jis nebežinojo, ko griebtis, kur ieškoti katino. Paieška, trunkanti ilgiau nei pusantros valandos, pradėjo kelti pesimistines mintis. Juozapas net pradėjo galvoti apie netoliese esantį kinietiškų patiekalų restoraną, gal Ruzveltas jau kepamas su saldžiarūgščiu garnyru.

– Ruzveltai, aš atsiprašau! Grįšk namo!

Įsukęs į savo gatvę, iš tolo matė savo namą ir buvo praradęs viltį dar kartą pamatyti katiną. Jis sulėtino žingsnį ir lėtai slinko link namų, pyko ant savęs, ant sesers ir ant viso pasaulio.

– Miau,- pasigirdo tylus ir nedrąsus sušalusio gyvūno balselis.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/