Rašau ir tobulėju

Akvilė Petkevičiūtė

 

(Ištraukos iš apsakymo) 

 

1

Svaigsta galva, tenka atsiremti į mūrinę sieną, kad neparvirsčiau. Prisidengiu tamsa, kuri mane apsaugo nuo nepageidaujamų pašalinių žvilgsnių, ir neriu į siaurą skersgatvį. Nebegaliu pastovėti ant kojų, todėl sukniumbu šalia konteinerio, atsiremiu į žaliai dažytą metalinę dėžę, kuri kaip skydas mane paslepia nuo vėlai gatvėmis slampinėjinčių praeivių.

 

Nosį nemaloniai dirgina šleikštus šiukšlių dvokas, pasirodo, buvau užsnūdęs. Jau seniai išaušo, saulės spinduliai bando prasiskverbti pro siaurą plyšelį tarp dviejų namų ir vakar mane saugojusio šešėlio kaip nebūta. Galvą vis dar nemaloniai maudžia, bet jaučiuosi kur kas geriau. Vienintelis dalykas, kurį žinau, tai kad esu Vaidotas Apuokas, bent jau taip rašoma kortelėje, kabančioje man ant kaklo. Dar vienas dalykas, dėl kurio nekyla abejonių, – man reikia pasislėpti. Ne savo noru žaidžiu pelės ir katės žaidimą. Ir šiuo atveju esu pelė.

 

Išėjus į gatvę, nenoromis tenka prisimerkti nuo ryškios šviesos. Aplinkui nemažai žmonių, kurie skuba savo keliais apeidami mane tarsi kliūtį. Neturiu nei pinigų, nei dokumentų, nežinau, kur aš ir kodėl aš čia.

 

Prie manęs artinasi šviesiaplaukė mergina ir džiugiai šypsosi. Tikiuosi, kad ji nueis savais keliais, bet ji timpteli mane už rankos.

- Labas, Vaidotai! - aiškiai matosi, kad ši mergina mane pažįsta.

Kas ji? Bandau sugalvoti, kaip išsisukti iš šios nemalonios padėties.

- Ką čia veiki? - smalsauja.

 

Vis dar nežinau ką daryti ir dėl to jaučiuosi apgailėtinai. Matau, kaip ji nekantrauja sulaukti atsakymo.

- Šį bei tą, - bandau išsissukti nuo tiesaus atsakymo. - Turiu reikalų.

- Užsiėmęs žmogus, ką? Toks užsiėmęs, kad net nepanorai manęs aplankyti? - juokais pyksta.

Kas ji tokia po velnių? Išleidžiu garsą, kuris turėtų būi panašus į juoką ir tikiuosi, kad to pakaks ir ji nustos kamantinėti.

 

Po dešimties minučių sėdžiu priešais ją kavinėje ir mažais gurkšneliais lėtai siurbčioju kavą su pienu. Ji aiškiai mane pažįsta, kaip supratau, pakankamai neblogai. Ji atsikando keksiuko ir nutraukė įsivyravusią tylą.

- Seniai ką iš tavęs girdėjau. Kur buvai prapuolęs?

- Buvau užsiėmęs.

- O jau maniau, kad mane ignoruoji. Tai kaip laikosi namiškiai?

 

Nejaugi ji pažįsta mano šeimą, kuomet aš pats nežinau, ar tokią turiu, o jei turiu – kas ji. Buvo klaida sutikti dėl kavinės, reikėjo išgalvoti kokią nors įtikinamai skambančią priežastį ir pasišalinti.

 

Tikriausiai per ilgai buvau užsigalvojęs, nes ji sunerimo.

- Viskas gerai, kaip visada,- bandžiau išspausti šypseną, bet ji tikriausiai buvo labai nevykusi ir dirbtinė.

- Jei neturi, kur eiti, gali pernakvoti pas mane.

Tikrai neturėjau, bet abejojau, ar tai būtų gera mintis. Nenoriu sulaukti dar daugiau nejaukių klausimų, į kuriuos nežinau atsakymų. Bet prisimenant beviltišką padėtį, kurioje esu įklimpęs, neturėjau kito pasirinkimo.

- Ačiū.

 

Slampinėjau gatvėmis iki vėlumos. Buvau bibliotekoje ir bandžiau išsiaiškinti, kas aš toks. Radau savo paskyras įvairiuose socialiniuose tinkluose, deja, nežinojau nei vienos jų slaptažodžio. Vis dėlto sužinojau šiek tiek apie save. Radau nemažai savo nuotraukų, vienoje jų buvo mano šeima. Jaučiuosi blogai, nepažinodamas savo draugų, šeimos, juolab savęs paties. Keliose nuotraukose buvo įamžinta šįryt sutikta mergina, jos vardas Abigailė.

 

Atėjau prie buto, kurio adresas buvo brūkštelėtas ant kavinėje duoto raštelio. Šiek tiek pastoviniavęs, paspaudžiau durų skambutį. Ji atidarė duris greičiau nei tikėjausi, aiškiai matėsi, kad manęs laukė.

- Užeik, - pakvietė ir plačiai pravėrė duris.

Viduje buvo gražu, šiek tiek netvarkinga, bet jauku. Ji užkaitė arbatos, aš įsitaisiau gremėzdiškame fotelyje. Dairiausi aplinkui ir pagal tai, ką mačiau, bandau daugiau sužinoti apie buto šeimininkę. Buvo nesunku suprasti, kad ji mėgsta fotografuoti ir pati fotografuojasi, nes viena siena buvo visa nukabinėta įvairiomis nuotraukomis, poroje jų atpažinau save.

 

<...> 

Miegas lovoje yra nepalyginamai geresnis lyginant su smirdinčiu konteineriu. Pasirodo, miegojau beveik iki pietų, o Abigailė jau buvo spėjusi daug ką nuveikti. Radau ją svetainėje naršančią internete ir kremtančią dar šiltas spurgas iš šalia esančios kepyklėlės.

 

Man pasisveikinus, kažką suburbėjo pilna burna ir toliau neatitraukė žvilgsnio nuo kompiuterio ekrano. Įsipyliau kavos iš kavinuko, ši buvo drugna, bet jau geriau tokia nei jokios. Kofeinas buvo tai, ko man dabar labiausiai reikėjo.

- Radau šį tą keisto, - pagaliau ji teikėsi į mane atkreipti dėmesį. – Prisimeni, sakei, kad nežinai nei vieno savo slaptažodžio.

- Taip,- nutęsiau žodį, bandydamas suprasti, kur link ji suka.

- Vakar, anksti ryte, kažkas buvo prisijungęs prie tavo Facebook‘o profilio.

Vakar anksti ryte. Tai tikrai negalėjau būti aš.

 

Ji buvo sumanesnė nei aš ir be jos pagalbos tikrai nebūčiau išgyvenęs – tai supratau, kai ji jau kūrė vieną iš „fake account“, kurių internete buvo tūkstančiai. Vos po penkiolikos minučių Daiva Gražuolytė norėjo tapti mano drauge.

Išjungusi kompiuterį, atsisuko į mane, kurį laiką tylėjo, tarsi svarstydama, ar derėtų prabilti, o kai jau maniau, kad taip ir neprabils, tarė:

- Kaip tu patekai į tą ligoninę?

Geras klausimas. Mano prisiminimai prasideda nuo pabudimo baltoje palatoje, aplink pypsėjo aparatai, viskas buvo sterilu. Bet ta ligoninė buvo kažkokia kitokia, jai kažko trūko. Dabar gerai pagalvojus, abejoju, ar mano palatoje buvo langų.

- Nežinau, neprisimenu. Viskas, ką žinau, kad ten pabudau.

- Tai galbūt tu pabudai iš komos? – jai kūrybiškų versijų tikrai netrūko.

- Nemanau, - iškart atmečiau tokią galimybę. – Aš nebuvau sutvarstytas ar panašiai.

 

Kai pabudau, nesupratau, kur aš. Šiek tiek pagulėjau, apsidairiau, bendžiau susivokti, bet taip ir nepasidarius aiškiau atsikėliau. Jaučiausi baisiai, galva svaigo, kūnas nutirpęs, orientacija sutrikusi. Palubėje kabėjo kamera, palata buvo kažkuo kitokia nei ligoninėje – tai mane ne juokais išgąsdino, todėl nusprendžiau pabėgti. Tiesa, nebuvo lango, todėl teko ieškoti kito kelio. Palatos durys, laimei, nebuvo užrakintos, todėl jas pravėriau, apsidairiau ir nėriau į kitą artimiausią patalpą.

- Kaip manai, kodėl ten patekai? – ji pasirėmė galvą ir toliau bandė išnarplioti šį painų siūlų kamuolį.

- Net neįsivaizduoju, - Ir tai buvo gryniausia tiesa.

 

Kai patekau į tą patalpą, ten radau drabužių. Persirengiau ir evakuacijos plane susiradau artimiausias išėjimo duris, pro jas ir išsmukau. Visa laimė, kad likau nepastebėtas, nors toje ligoninėje mačiau vos kelis žmones. Atsidūręs lauke, prisidengiau šešėliais bei vakaro tamsa ir nesunkiai  patekau į miestą, kuriame, nežinodamas kur eiti ir ieškodamas prieglobščio, patraukiau į tamsų skersgatvį.

- Kur yra ta ligoninė? – po pauzės vėl mane pasiekė jos klausimas.

- Buvo tamsu, nesistengiau įsidėmėti, - prisiminimais nukeliavau į tą vakarą. – Viskas, ko norėjau – tai kuo toliau pabėgti.

- Kodėl? - jaučiausi lyg per tardymą.

- Ta vieta man nepatiko. Ji kažkokia... – nerandu tinkamo žodžio apibūdinimui.

- Kokia? – mane ir toliau atakavo savo klausimais.

- Am... keista,- nemanau, kad yra geresnis žodis jai apibūdinti.

 

Nežinau, ar ją patenkino mano atsakymai, bet nustojo klausinėti. Puse žodžio užsiminė, kad jai reikia eiti, nes turi šį tą nuveikti, ir bute likau vienas.  

<...> 

 

2

 

Traukiu, kur akys veda. Galvoje sukasi daugybė minčių. Po kiek laiko prisiminęs, kad esu napažįstamame mieste, išsigąstu, kad galiu pasiklysti. Kaip paaiškėja pasukus į dešinę, visai be reikalo, nes vaikštau ratais. Ir vėl kelintąsyk atsiduriu priešais jos namus.

 

Sustoju kitapus gatvės, bandau atsikvėpti ir susidėlioti mintis. Bandau rasti išeitį iš padėties, į kurią pats save pastūmėjau. Kelnių kišenėje jaučiu išsikišusią piniginę, joje yra šiek tiek pinigų. Galvoje kirba mintis, kad reikia susirasti vietą nakvynei. Galiu patraukti į viešbutį, kurį mačiau netoli prekybos centro, bet tikriausiai mandagiai būčiau išmestas į gatvę, kai negalėčiau pateikti asmens dokumento.

 

Netoli man puikiai pažįstamo daugiabučio sustoja juodas automobilis tamsintais langais. Jis atrodo toks nekasdieniškas šioje nuobodžioje gatvėje, todėl iškart atkreipia mano dėmesį. Jau gana vėlu, aplinkui praeivių nedaug. Žengteliu žingsnį atgal ir atsiduriu šešėlyje, iš čia galiu patogiai stebėti, kas vyksta, ir likti nematomas. Plačiai atsivėrus automobilio durelėms, išlipa du tamsiai apsirėdę vyrai. Nieko nelaukę pasuka į pastatą, suvirsta į vidų, atrodo stebuklas, kad neužstrigo dėl savo stambių pečių.

 

Lūkuriuoju šešėlyje ir laukiu jų grįžtant. Laikas bėga, o jų nesimato. Pasidaro baisu dėl Abigailės, bet stengiuosi negalvoti apie blogiausią. Norisi kažko imtis, eiti juos pasekti, bet prisiminus skrajutes, susigūžiu.

Po akimirkos kitos juodai apsirengę vyrai išeina iš pastato. Deja, jie ne vieni. Su savimi kartu vedasi žmogų surakintomis rankomis už nugaros. Jiems patekus į gatvės žibinto metamą šviesos šleifą, turėjau veidą užsidengti rankomis, kad nuslopinčiau riksmą. Tai buvo Abigailė.

 

Durelės trinktelėjo, automobilis pajudėjo, bandžiau jį sekti, buvo sunku bėgte vytis automobilį ir tuo pačiu metu stengtis likti nepastebėtam. Jėgos išseko, o akys mato tik tolstantį automobilį, kuris pranyksta tamsos gaubiamame horizonte.

Ranka atsiremiu į artimiausią plytinį pastatą, kita ranka nusibraukiu prakaitą.

- Šūdas, šūdas, šūdas!     

 

Ir visa tai per mane. Net neįsivaizduoju, ką jie ketina su ja daryti. Jiems reikėjo manęs. Mintys lakstė tokiu greičiu jog maniau, kad galva sprogs. Abigailę pagrobė, kad ji atvestų mane.

Šitas kelias, uždaryta kirpykla šalimais – visą tai man matyta. Žinau, kur ji.

Prisiglaudžiu artimiausiame skersgatvyje. Bandau sugalvoti veiklos planą, negaliu ten pasirodyti nepasiruošęs, esu beveik tikras, kad jie manęs lauks.

- Velniava! - spiriu į priešais stovintį šiukšlių kibirą, šis parvirsta, ant gatvės pasipila jo turinys, prabėga išgąsdinta žiurkė.

 

Atsibundantis miestas kelia šurmulį. Aplinkui šmirinėja kiemsargiai, sukeldami didelį triukšmą važinėja šiukšlių sunkvežimiai, skuba į darbą ankstyvieji praeiviai. Nemaloniai dilgčioja nepatogioje padėtyje nugulėtas kaklas – ir vėl miegojau gatvėje. Galva šiek tiek sukasi, šalimais šmirinėja jau nebe viena, o visas būrelis žiurkių.

 

Atsistoju, pačumpu šalia gulintį vamzdžio gabalą. Šaltas metalas, gulintis vidinėje striukės kišenėje, maloniai vėsina. Einu keliu, kuriuo vakar nuvažiavo juodas automobilis. Greičiau nei tikėjausi pasiekiu pastatą su masyvia iškaba, skelbiančia „Medicinos tyrimų institutas“. Jis atrodo didesnis nei prisimenu, U raidės formos. Pasislėpęs už storo seno medžio stebiu aplinką, bet veiksmo nedaug, išeina tik vienas žmogus, keli įeina, mašinų stovėjimo aikštelėje stovi pažįstamas automobilis.

 

Pritūpęs ir pasinaudojęs gyvatvorės uždanga prisėlinu prie galinės pastato dalies. Ji šiek tiek apšiurus lyginant su paradinėmis durimis. Greitai, bet tyliai ir atsargiai prisispaudžiu prie baltai dažytos pastato sienos. Kišenėje susigraibau vakar vakare rastą nuo koto nulūžusį veidrodėlį. Iškeliu ir pakreipiu taip, kad pro langą matyčiau artimiausios patalpos vidų. Tai tik tuščias valytojos kambarėlis. Taip vis apžiūrinėdamas kiekvieną langą slenku palei sieną. Didžioji dalis kambarių yra tuščios palatos, keli sandėliukai, daktarų kabinetai, laboratorijos, poilsio kambarys – beveik niekur nematyti žmonių, juos pamatęs tyliai prašliaužiu pasislėpęs po langu. Prislenku prie kitos sienos, atsišlieju ir iškeliu veidrodėlį, viduryje palatos kalbasi du žmonės. Vieną jų atpažįstu iš vakar, o šalia stovinti stambi moteris baltu chalatu barasi ir gestikuliuoja. Plačiapetis vyras šiek tiek sunerimęs, atrodo, lyg bandytų teisintis. Palieku juos aiškintis reikalų, o pats priropoju prie gretimo lango. Jame pamatau ant grindų gulintį žmogų. Abigailė! Šviesūs plaukai dengia veidą.

 

Švelniai pabeldžiu į langą. Tikiuosi, to pakaks atkreipti jos dėmesį. Pabeldžiu dar kartelį.

- Nagi, Abigaile, nagi...  

 

<...> 

 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/