Rašau ir tobulėju

Miglė Gerčaitė

Jaunuolis  trypčiojo nuo kojos ant kojos. Šaligatvį nuklojusi pageltusių lapų paklodė vis sutraškėdavo po tamsiais, storapadžiais batais. Jis vis trynė rankas, kurios, nepaisant raudonų pirštinių, užsispyrusiai šalo.

Vaikinas, kartais vadinamas Luku, iškvėpė baltų garų kamuolį. Kodėlgi spalio pabaigoje taip šalta? Atrodo, dar visai neseniai žaliavę medžiai pagelto, paraudonavo, o dabar daugelis jų jau visai nupliko. Lapai, lyg nupoliruoti pabalusia rasa, nugulė ant pilko asfalto. Juos mindžiojo vis kažkur skubantys  žmonės ar tokie nelaimėliai kaip Lukas, beveik nuo septintos ryto laukiantis troleibuso, pažymėto aštuonioliktuoju numeriu.

Senas, nublukęs tvarkaraštis styrojo ant stulpo, greta  išdidžiai puikavosi lentelė su užrašu „Giraitė“. Šešios penkiasdešimt aštuonios ūsuotis turėtų pajudėti miesto link. Tik bėda ta, kad tos šešios penkiasdešimt aštuonios troleibusui visada buvo ir  visada bus nė  motais. Lukas, šiuo maršrutu važinėjantis ne pirmą sezoną, žinojo, kad kartais troleibusas pasirodydavo gerokai anksčiau. Tarsi netyčia sustodavo prie pilko stulpo, visada tiesiai priešais tvarkaraštį ir šalia kūpsantį aptriušusį suoliuką.  Praplikęs, nušiurusiais ūsais vairuotojas vis kažko krenkštė ir kosėjo. Pravėręs langelį nusispjaudavo, užtrenkdavo duris ir nuvažiuodavo. O tiems, kurie vėlindavosi, belikdavo atsidusti, prisėsti ant suolelio ir ilgai ilgai laukti.

Susikūprinęs, maždaug šešiasdešimties metų vyras skubėdamas ant kaklo dėjosi tamsiai mėlyną vilnonį šaliką. Atsitiko taip, kad į laidą, kurią jis žiūrėjo kiekvieną rytą lygiai šeštą valandą, buvo pakviestas itin įdomus pašnekovas. Kol tas pašnekovas, o jei tiksliau, profesorius iš didžiosios „P“, porino apie niekuomet nesibaigiančią korupciją, Petras arbatos puodelyje maišė seniai ištirpusį cukrų ir išmintingai linkčiojo.

Žalioji arbata suspėjo visiškai atšalti, kai Petras susizgribo, kad jau seniai metas eiti. Balto su juodais dryžiais puodelio turinys šliūkštelėjo į kriauklę, pats puodelis dunkstelėjo ant spintelės, o pilkos šlepetės nutapsėjo į koridorių. Užsirišo šaliką, įsispyrė į batus ir apsivilko storą striukę. Per tą nelemtą skubėjimą įkalino vargšo šaliko kutus užtrauktuke. Vis traukiojo − aukštyn, žemyn.

Kai pagaliau ir striukė buvo užsegta, ir kepurė užmaukšlinta ant galvos, Petras žengė pro duris. Tik jas uždaręs, suprato, kad nepasiėmė raktų. Šie, pamiršti ir nuskriausti, liko gulėti ant kavos staliuko. Teko vėl  kirsti namų slenkstį. Negalima palikti namų neužrakintų. Petras lėkte lėkė „Giraitės“ link.

- Na, ką gi, vėluoja, - konstatavo sumanus pilietis, stovintis Lukui iš kairės.

- Vėluoja, - patvirtino pilietė iš dešinės.

Išmintingasis pilietis iš vidinės rudeninio, visai neskoningo, palto kišenės  išsitraukė bonkutę  ir sriūbtelėjo. Supraskite, lauke labai šalta. Vaikinukas paėjo kelis žingsnius į šalį ir atsiduso. Nors ir markstėsi kaip reikiant, autobuso su ūsais tolumoje neišvydo. Pirštinėtas rankas sukišo į kišenes. O išsiviepęs pilietis toliau kilnojo pusbonkį prie ūsuotų lūpų. Būdavo  ir tokių kuriozų, kad troleibusas neatvažiuodavo. Tuomet skaudus, o kartais visai piktas laiškas keliaudavo į savivaldybę.

Petras jau nebelėkė, o veikiau kėblino takeliu. Senatvė sekė jam įkandin, siūlydama sustoti, atsikvėpti. Na, ir ėjo jie drauge, du seni pažįstami, kartu gerai susigyvenę. Šaltas rudeninis vėjas po vieną graibstė lapus, nešė  kažkur tolyn. Atsargiai keliavo Petras, nenorėdamas išsitiesti ir dar kažką susilaužyti. Neišsimokėtų ligoninės sąskaitų. „Šarlatanai tie“ – grūmodavo jis kumščiu miesto poliklinikos rūbininkei. Ji tik pašnairuodavo į vyriškį ir įbrukdavo  jam į rankas auksinį, aprintą numerėlį. Daugel metų varstė iš raudonų plytų pastatytos poliklinikos duris, bet nieko gero jam ten taip ir nepasakė. Grūmodavo Petras trečiadieniais, o šiandien vis dėlto pirmadienis.

- Negali būti, - nusistebėjo ta pati pilietė, taisydamasi savo netikrus kailius. Būtų tikri, troleibusu nevažinėtų.

- Gali, gali,- pataisė ją pilietis, beje, Viktoru besivadinantis. – Vairuotojas, sakau aš jums, užgėrė gerai, savaitgalis gi buvo ne bet koks, o ilgasis! Viskas čia aišku kaip dieną.

- Baikit jau, baikit. Ne visi tokie...

- Na, na...

Ant pakrypusio suoliuko sėdėjusi močiutė staiga pakilo, sušnarėjo delnais stipriai spaudžiamų maišų rankenos. Senolė nukrypavo link gatvės ir sustojo šalia šaligatvio krašto. Ji pati pirmoji pajusdavo, kad štai atvažiuoja troleibusas, ir skubiai užimdavo poziciją. Neduok Dieve, senoji Viktorija Steponavičienė neužsiims mėgstamiausios vietos prie lango. Steponavičienė niekada neklysdavo. Tolumoje pasirodė ilgi troleibuso ūsai. Iš karto visi pagyvėjo ir, sekdami senutės pavyzdžiu, išsirikiavo palei šaligatvį.

Pro ausis prašvilpė vėjo gūsis. Išraudusį veidą paglostė vėsuma. Tada Steponas suprato, kad pro jį prazvimbė  aštuonioliktas troleibusas. Vyras ir vėl pasileido keliu. Koks užsispyrimas!

„Giraitėje“ sustojo baltas, oranžiniu stogu ir dryžuotais šonas ilgaūsis. Prie galinių ir vidurinių durų išsirikiavo dvi kuklios eilutės. Viktorija Steponavičienė, be abejo, įlipo pro priekines duris. Lukas stovėjo kiek tolėliau, vertino situaciją. Kuri eilutė greičiau sugrumės į transporto priemonę, tą seks.

Visiems susėdus, troleibusas kažkodėl stovėjo vietoje. Burzgė ir prunkštė. Keletas nerimautojų pradėjo žvalgytis, spoksoti pro langus.

- Net iš vietos nebepajuda, - kikeno Viktoras, keldamas dvasią.

- Ogi mūsų Petras atbėga! – sušuko Viktorija Steponavičienė.

Nerimautojai tik dar labiau sunerimo. Uždusęs ir išraudęs pro atviras duris žengė Petras. Sunkiai užkopė laipteliais ir pliumptelėjo ant laisvos kėdės. Vairuotojas bemat savąjį langelį užvėrė ir nurūko keliu. Tirtėjo troleibusas šerkšnu apsitraukusiais langais. Viduje buvo maloniai šilta. Lukas nusiėmė pirštines, pasidėjo šalia ir atsilošė savo kėdėje. Kad bent kamščių šįryt nebūtų.

Petras šnopavo, išsitiesęs ant dviejų kėdžių. Na, ir sunkus šis rytas. Mirgėjo pro šalį medžiai, vėliau ir pastatai, automobiliai. Atsigavo, nusiramino. Troleibusui sustojus priešais raudoną šviesoforą, stryktelėjo iš vietos ir sugriebęs stulpą įrėmė dvi kojas į žemę. Jau išlipdamas savo stotelėje užmetė akį į porą ant sėdynės gulinčių pirštinių.

Kitą rytą Petras ir vėl visas suplukęs ir išvargęs ropštėsi į troleibusą. Ramiau nepasidarė. Kažkoks keistas, nemalonus atrodė vidus. Kėdės lyg per naktį išbluko, iškrypo. Nė vienas iš keleivių neprasitarė, nepaskelbė, kas yra ne taip. Bet rytinio šurmulio „Giraitės“ stotelėje nebebuvo girdėti.

Savaitė praslinko lėtai ir sunkiai. Troleibusas dundėjo pirmyn ir atgal. Petras kaip visada vos spėdavo įžengti pro beužsiveriančias duris. Du piliečiai toliau šnekėjo nesąmones, o Viktorija Steponavičienė sėdėjo savo mėgstamiausioje vietoje. Ant vienos sėdynės, pačiame autobuso gale, važinėjosi pora raudonų pirštinių.

Išaušo ankstus pirmadienio rytas. Ištikimieji „Giraitės“ keleiviai plūdo į nuolat susiraukusio vairuotojo vairuojamą troleibusą. Viskas ir vėl buvo po senovei. Raudonąsias pirštines kažkas jau buvo pasiėmęs. Bet keleivių gretose Petro nebebuvo. 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/