Lėja Giruckaitė
Benas atgalia ranka perbraukė per prakaituotą kaktą ir pasirąžė. Trumpas snūstelėjimas po medžiu jam brangiai atsieis. Šiuo metu jis turėjo būti baigęs baltai nudažyti visą apsilupią seną tvorą, o teptukas net nebuvo įmerktas į dažus.
Benas garsėjo kaip baisus tinginys, tačiau jis labai mėgo granatus. Didelius, raudonus ir sultingus. Galėdavo juos valgyti valandų valandas, kol paskausdavo pilvą. Tačiau granatai šiame mažyčiame Lietuvos kaimelyje buvo retenybė, o jų turėjo tiktai vienintelė kaimo gyventoja Ana. Turėjo šimtus. Iš kur, niekas nežinojo. Buvo kalbama, kad jos dukra gyvena Graikijoje ar kad ji slapta grobia raudonuosius skanumynus iš į Baltarusiją važiuojančių sunkvežimių. Kaip ten buvo, niekam jau ir nerūpėjo.
Ana buvo geras žmogus, tačiau paisė ir savo naudos. Granatų dykai neduodavo netgi per šventes. Kiekvieną vaisių turėjai užsidirbti sunkiu darbu.
Todėl Benas čia. Per pastarajį pusmetį jis jau pastatė Anai pavėsinę, kelis šimtus kartų išplovė grindis ir netgi sukalė inkiliuką. Tačiau kadangi Benui rūpėjo greičiau pabaigti darbą, jis viską darė nerūpestingai. Pavėsinė buvo palinkusi ant šono, grindų plyšiuose kaupėsi purvas, o inkilas seniai tapo prakura ugniai.
Sunkiai, lyg kelių šimtų kilogramų svarstį, Benas pakėlė teptuką. Palengva pradėjo teplioti tvorą. Tekantys dažai taip pat dažė ir žolę, ji balo ir tarsi pasidengė šerkšnu. Nors net nebuvo įpusėjęs, jaunuolis jau jautėsi pavargęs. Jis žinojo, kad viskas turi būti atlikta tobulai, kitaip granatus matys kaip savo ausis.
Artėjant prie pabaigos tvora darėsi vis panašesnė į nedailų tortą. Kai kur užtepta net trys sluoksniai, o kai kur net neuždažyta.
Kai saulė jau leidosi, Benas paskutinį kartą mostelėjo teptuku. Šypsodamasis jis atsisėdo pakelėje. Dažų kibiras buvo tuščias, o teptukas gulėjo šalia. Vaikinas patrynė baltas rankas į murzinas kelnes. Languoti marškiniai buvo susiglamžę, o basos kojos rėmėsi į žvyrkelį.
Nusprendęs, kad jau laikas, Benas pabeldė į Anos duris. Moteris atidarė po kelių sekundžių. Rankoje ji laikė granatą, kurį pamačius Benas plačiau nusišypsojo, tačiau jo šypsena dingo, kai pažvelgė į Aną. Jos veido spalva beveik nesiskyrė nuo vaisiaus. Ji akivaizdžiai buvo pikta, kas privertė atsitraukti.
-Murke, oi oi, mana gražuola...- moteris sunkiai rinko žodžius spausdama rankoje vaisių. – Tu veltėdi, ką jai padarei?- Ana pasitraukė į šalį, o iš už krosnies išlindo tamsiai ruda katė su ryškiai baltu dažų dryžiu ant nugaros. Matyt, skubėdamas Benas nepamatė katės ir nudažė ją kartu su tvora.
-Tai granatų nebus?- po minutės tylos paklausė.
Ana net išsižiojo. Granatas, buvęs rankoje, lydimas jos keiksmų, skaudžiai pataikė Benui į koją. Jis pasileido bėgti, o paskui lyg patrankos sviediniai vijosi granatai, moters keiksmai ir katės miaukimas.
/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/