Kūrybos studija. Nejučiomis akis užkliūna už geltono rėžio. Gal ne veltui jis geltonas, gal ne veltui eina palei duris. Tai tarsi šviesoforo signalas, kuris neleidžia eit, liepia sustot ir gerai pagalvot – gal dar ne laikas?

Svarbiausias šios patalpos herojus – Leonidas. Jis ne žmogus, ne žiurkė, kuri čia apsilanko naktimis, net ne uodas, kuris nuolat zirzia, jis įkvėpimas, mūza arba fantazijos šaltinis. Aš įtariu, kad jis manęs nemėgsta, nes stovi nugarą atsukęs ir kažką sau murma. Ir tegu. Juk jis mane paliko kamuotis su tekstu. Leonidas nėra toks vienišas, kokiu apsimeta, kai peršasi į draugus.

Kūrybos studijoje atgyja visi didvyriai, herojai ir mistinės būtybes, kokias tik gali kas sukurti. Štai pralėkė fėja, kurią nusivijo ragana, riteris be aršios kovos drakonui nepasiduos, aplink žaltys šmirinėja ir visiems maišos po kojom. Šie veikėjai užpildo tuščią erdvę ir išsipasakoja kiekvienam, kuris tik nori išgirsti jų istorijas.

Leonido karštas būdas, jis iš pykčio jau putoja, kad buvo paliktas nuošaly ir niekam neįdomios jo istorijos. Istorijų kraitis pilnas. Girgždėdama atsiveria skrynia ir viena po kitos jos strykteli lauk. Leonidas rankioja jas, bet viena jau mano rankose.

Tai įvyko 1976 metais. Seni, kai kam geri laikai. Leonidas Trimitas, entuziastingas jaunuolis, su pavydėtinu įkvėpimu ir didžiuliu įkarščiu išreiškęs visas savo gražiausias mintis, trapiausius jausmus, naivumą bei ateities svajones, parašė laišką. Tiek pastangų ir laiko kainavęs tai nebuvo tik laiškas, tai kai kas daugiau, ypač Leonidui, nes jis adresuotas Jai, gyvenančiai Krūmų gatvėje 25. Jam drebėjo kojos nešant laišką, kaip pašėlusi mušė širdis. Bet nors pats tuo netikėjo, išdrįso įmesti jį į pašto dėžutę ir dar vis drebančiom kojom bei širdim nuėjo namo. Nemiegojo visą naktį, bluosto nesudėjo ir vis nerimavo.

Nebuvo ko. Nes laiškas vis dar guli ten, kur Leonidas jį paliko, laukia, kol kas nors jį ras. Jis viską ne taip planavo. Tai ne bet koks laiškas ir jis skirtas ne bet kam. Leonidas įsivaizdavo, kaip ji nustemba radusi laišką. Kaip nedrąsiai ima į rankas peilį, skirtą laiškams atplėšti, jam rodės, kad girdi plyštančio popieriaus garsą, kaip jos švelnūs pirštai glosto grubų popierių, kaip ji skaito jo rašytus žodžius ir prieš akis jį mato... Bet tai tik vaizduotės vaisiai, nelemta buvo tam išsipildyti. Likimas, tarsi norėdamas pasišaipyti, o gal visai netyčia nubaudė vargšą Leonidą. Ji, to laiško adresatė, nuostabiausia iš nuostabiausių, gražiausia iš gražiausių, tarsi trapi žibutė tarp dilgėlių pražydus, to laiško taip ir nepamatė. Ji tik riktelėjo iš išgąsčio ir vos spėjo pasitraukti, nedaug trūko ir nesuvaldytas automobilis būtų ir ją sutraiškęs, kaip tą pašto dėžutę, iš kurios liko tik nuolaužų krūva.

Mintis išblaško įkyri musė. Zvimbdama suka ratus studijos viduryje. Leonidas užsimoja, nori ją sutraiškyti, bet paleidžia...

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:25

Atgal