Stogai lyg namo uždanga nuo gamtos, lietaus, uragano ar saulės. Kiekvienas stogas vis kitoks. Raudonas, žalias, metalinis... Kaip ir žmogus. Žmogus prisitaiko prie kitų kaip ir stogas prisitaiko prie jau esančio karkaso.

Stogai skrodžia dangų, kildami vis aukščiau. Tas aukštis žavi. Užlipus ant stogo kyla įvairios mintys. Mažam vaikui galbūt apie Karlsoną, gyvenantį ant stogo, suaugusiam ‒ apie nepažintą galimybę turėti sparnus.

Viršuje nutinka visko. Ant vieno stogo glaudžiasi lizdas su paukščių šeima, mokančia mažylius skristi, kitu tyliai tipena mergina, pabėgusi iš tėvų namų, trokštanti nuotykių.

Čia pučia milžiniškas vėjas. Jis drasko merginos plaukus į visas šalis, tačiau rudaplaukei tai nerūpi. Rudos akys mato tik nuo šviesų tvilkčiojantį miestą, o kartu ir daugybę galimybių. Ji galėtų nubėgti į parką ir išsimaudyti fontane ar sugroti kažką su gatvės muzikantais. Jau keletą metų neliesta gitara tarsi vėl atsidūrė jos rankose, o pirštai grojo vėjo šnabždamą melodiją, tačiau ji liks čia. Ant stogo. Kur ji galės stebėti visus, kurti apie juos istorijas ar dainas ir tiesiog gyventi tuo.

Kai visai sutems, o pikti tėvų balsai nutils, ji grįš į savo kambarį, išims iš dėklo gitarą ir sugros tik jai vienai žinomą melodiją.

Jeigu stogai galėtų kalbėti, jie papasakotų apie kiekvieną lietaus lašelį ar burbtelėtų, kad niekas jų nenuvalo. Bet kokiu atveju jie primintų tą vieną mislingą sutvėrimą. Žmogų. Nesuprantamą, bet kartu ir tokį aiškų.

Juodai baltas sportbatis guli tarp senų lapų. Toks keistas ir čia nepritampantis kaip ir jo savininkė. Tas stiprus garsas gatvėje, sukėlęs sąmyšį, čia tėra lyg nukritęs akmenukas. Niekuo neypatingas.

Virš stogų liko tik žmonių šūksniai, susipynę su nakties tyla, ir paslaptinga, tarsi vėjo nešama melodija...

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:25

Atgal