Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Dangų aptraukė niūrūs debesys, atrodė, kad net jie žinojo, kokia šiandien diena. Smulkus vaikinukas iš lėto, kiek šlubčiodamas žengė negrįstu kapinių takeliu. Atrodo, vos prieš kelias dienas taip žingsniavo visa giminė, išsipuošusi juodai ir nešina dviem karstais. Iš tiesų Tumo tėvų laidotuvės įvyko prieš penkerius metus. Bet net dabar jis atsimena kiekvieną tos nelemtos avarijos, pasiglemžusios jų gyvybes, sekundę. Tie vaizdai pasirodo jo sapnuose, sudrumsdami taip vaikino išsvajotą ramybę ir primindami jo gyvenimą prislėgusią kaltę.

Pasiekęs kapą su dideliu akmeniniu antkapiu, Tumas atsiklaupia ir tyliai sukalba maldą. Jis net nepajunta, kaip smulkūs šiltų ašarų upeliai pradeda sruventi skruostais. Tolimoje pasigirsta griaustinis, tai ženklas, jog vaikinui laikas paskubėti ieškoti saugios slėptuvės nuo artėjančios audros. Didesne dalimi svorio atsiremdamas ant sveikosios kojos, Tumas palengva atsistoja.

 - Po penkerių metų su įtvaru, atrodytų, turėtum priprasti, turėtų būti lengviau, bet kur tau - kasmet vis  labiau skauda... - tyliai burnodamas vaikinukas kiek sugebėdamas sparčiau slenka link aikštelėje palikto automobilio.

Iš lėto pradeda kristi lietaus lašai, tyliai nusileisdami ant minkštos žemės, tapusios daugelio paskutiniuoju patalu. Tumas užsidengia galvą kapišonu ir toliau kopia į kalną, kurio viršūnėje  laukia automobilis su šildytuvu. Žemę sudrebina dar vienas griausmas, tačiau žaibų nematyti, tai reiškia, kad jis dar turi laiko suspėti, kol bus nulietas šaltu lietaus dušu. Tumas jau gali matyti raudoną savo automobiliuką, kai dangų nuplieskia akinantis šviesos blyksnis. Kol jis irzliai ieško automobilio raktelių, vėl nuaidi griaustinis, kurį lydį šunų lojimas ir inkštimas. Sušlapti jau spėjęs vaikinas, lipdamas į automobilį, supranta, kad tai nieko gera nežada.

Blyksteli dar vienas žaibas, nudažydamas ūkanotą dangų kraujo raudonumo atspalviais, šį kartą daug arčiau, vos po kelių sekundžių jį seka griaustinis. Dangaus skliautą perskrodžia dar vienas blyksnis, pasigirsta baisus trenksmas...

*

Šiurkščios medžių šakos braižo skruostus. Šaltas rudens vėjas kanda rūbų nepaslėptą odą. Čeža plaukuose įstrigę sudžiūvę lapai. Kiekvienas gilus įkvėpimas tarsi drasko gerklę. Aš bėgu. Aš bėgu, nes žinau, kad jis jau kažkur netoliese. Žinau, kad jei jis mane pavys, tos pačios klaidos daugiau nekartos. Tai vienintelis mano šansas pabėgti. Girdžiu jo sunkius žingsnius ir grėsmingus šūksnius, aidinčius tuščioje girioje. Tikiuosi, šis miškas nėra toks begalinis kaip atrodo.

- Martyna! Sugrįšk! Toli nenubėgsi! O kai aš... - jo šauksmus nutraukia skaudūs niurzgesiai, matyt, bus užkliuvęs už kokio nulūžusio rąstigalio.

Stiprus vėjas ūžia  tarp sudžiūvusių šakų. Aš nė nepastebiu, kaip atsiduriu proskynoje. Kur bežvelgčiau, mane supa aukšti medžiai, suaugę taip arti vienas kito, kad negaliu praeiti. Negaliu rasti keliuko, kuriuo atbėgau. Staiga išvystu kažkokią švieselę, tiksliau dvi, tada dar dvi ir dar, ir dar... Iš visų pusių mane supa tarp medžių įsitaisiusios šviesos. „Ne, ne šviesos. Akys...“ – galiausiai suprantu. Mane supantis vaizdas pradeda suktis.

Aš vėl bėgu. Bėgu pamiršusi, kad tarp medžių nėra praėjimo. Aš bėgu, o kelias nesibaigia. Tolumoje girdėti sunkūs žingsniai, dabar juos lydi kaukimas ir urzgimas. Mane apsupa tamsa. Tarsi visas miškas būtų netikėtai paskendęs rūke. Žengiu dar vieną skubų žingsnį ir, kai po kojomis nepajuntu kietos žemės, gaudydama orą pradedu kristi.

*

Baisus trenksmas nuaidi po visas apylinkes aplink kapines. Jį seka ausyse spengianti tyla. Nebeliko nieko: nei išsigandusių šunų lojimo, nei kurtinančio griaustinio, nei vienu metu tolumoje pradėjusių kaukti automobilių sirenų. Tumas, sėdėdamas automobilyje, iš lėto pramerkia akis ir apsižvalgo. Automobilio langus uždengė lengvas dulkių sluoksnis, pro kurį žvelgiant nieko nematyti. Vaikinas ištiesia truputį drebančią ranką, iš lėto praveria dureles. Jis primerkia akis, tikėdamasis automobilio vidų užliejančios šviesos, tačiau niekas nepasikeičia. Jei Tumas nematytų laikrodžio, stambiomis raidėmis skelbiančio, kad dabar yra trylika penkiasdešimt trys, būtų galėjęs pagalvoti, kad jau vėlyvas vakaras.

Atsargiai, remdamasis sveikąja koja, vaikinas palengva išlipa lauk. Kai akys pagaliau pripranta prie šios netikėtos sutemos, vaikinas apsidairo. Apžvelgęs visą savo aplinką, jis truputį nustemba, supratęs, kad vos prieš kelias minutes pylęs lietus buvo nurimęs ir tik karts nuo karto be garso iš dangaus nukrisdavo smulkūs lašeliai. Galiausiai Tumas pastebi dūmus – rūksta netoliese stovintis automobilis. Jie kyla vinguriuodami, kol susilieja su ūkanotu dangaus skliautu. Atsargiai vaikinas prieina arčiau. Viduje vairuotojo nematyti, reiškia, niekas nenukentėjo. Priėjęs dar arčiau Tumas supranta, kad dūmai rūksta ne nuo automobilio. Jie sklinda nuo galinio rato, su dabar jau kiaura padanga, tiksliau, iš už jo atsiradusio kraterio. Vaikinas prieina prie pat duobės krašto.

 - Matyt, į ratą atsitrenkė kamuolinis žaibas, - Tumas išsigandęs krūpteli, už savęs išgirdęs nepažįstamą balsą. - Atleiskite, nenorėjau jūsų išgąsdinti. Aš Rubina Šimko, bet draugai mane vadina Rube, - taria besišypsanti moteriškė, draugiškai vaikinui tiesdama ranką.

Jis spaudžia ranką:

 - Tumas. Tumas Keršys. Ar tai jūsų automobilis?

 - Deja, taip.

 - Gal galėčiau pasiūlyti pavežėti iki namų? Turbūt geriau keliauti į saugią vietą, kol gamta neiškrėtė dar kokių šunybių.

 - Būtu malonu, tik pirmiau paskambinsiu į servisą, - besišypsodama Rubina pamažu pradeda žingsniuoti toliau nuo automobilio, iš rankinės traukdama mobilujį. - Malonu susipažinti, Tumai, - sužaibuoja savo miško žalumo akimis ir nusisuka.

Kelias minutes pastovėjęs, Tumas pradeda šlubčioti link savojo automobilio. „Gal vis dėlto ši diena, prasidėjusi kaip košmaras, nebus tokia jau bloga.“

*

Staiga trenkiuosi į kietą grindinį. Visas mano kūnas nutirpęs. Dalis manęs vis dar šaukia, kad turėčiau bėgti, bet negaliu, negaliu net pajudėti. Kol laukiu taip lėtai artėjančios pabaigos, girdžiu, kaip kažkas pradeda kapsėti. Kapt, kapt, kapt. Sukaupusi visas jėgas, iš lėto atmerkiu akis. Vos prieš kelias sekundes mane supusią tamsą pakeitė akinanti šviesa. Aš vėl užsimerkiu. Stenėdama pasuku galvą į kitą pusę ir vėl atsimerkiu. Šį kartą aplinka ne tokia ryški. Kai vaizdas galiausiai susifokusuoja, suprantu priešais save reginti lovos kojas. Niurzgėdama rankomis atsistumiu nuo žemės ir apžvelgiu mane supantį kambarį.

Mano dešinėje netvarkinga lova, tikriausiai būsiu iš jos iškritusi. Kairėje – plačiai atvertas langas, tai iš jo sklidusi šviesa mane apakino. Įsiklausiusi vėl išgirstu už lango kapsinčius lietaus lašus. Galiausiai visiškai atsikeliu ir nuslenku prie lango. Dabar dar tik ankstyvas rytas, bet saulė ryškiai spigina. „Negaliu patikėti, kad tai buvo tik sapnas, viskas buvo taip... tikra,“ apie jį mąstau dar kelias minutes, kol žvelgiu pro langą.

Galiausiai tolumoje pasirodo blyški vaivorykštė. Ji pamažu ryškėja, aš nusprendžiu viską užmiršti.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/