Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė/ Ant pumpurus pradėjusios leisti medžio šakos kabo tuščia lesyklėlė. Dar prieš kelias dienas ją supo paukščiai, jų giesmės žadino gamtą. Dabar ją supa universiteto šurmulys, nugąsdinantis net mažuosius paukštelius. Jau mokslo metų pabaiga, artėja egzaminai, jaudulys ir džiaugsmas veja vienas kitą. Savaitgalis visada aplanko lyg gaivaus vėjo gūsis, suteikiantis naujos energijos. Rita su knyga rankose guli ant fotelio savo bendrabučio kambarėlyje. Ant lovos, stovinčios prie lango, įmantriai įsitaisiusi, su kompiuteriu ant kelių rymo Kotryna.

Miglė Gerčaitė/ Tilto ilgis beveik keli kilometrai, aukštis vos keli šimtai metrų, žmonių – nesuskaičiuojama. Domas – vienas iš jų. Tiltą jis pereina du kartus: vieną ryte, kitą – vakare. Kartais jo rankose knygos, kartais kavos puodelis, o šiandien – fotoaparatas. Šįkart rytinį maratoną jis pradeda gana anksti. Saulė dar nepakilusi virš horizonto, kai jis jau stovi prie didžiulės raudonos konstrukcijos, bandydamas pamatyti savo kelio tikslą. Spragtelėjęs fotoaparatu, jis padaro pirmąją nuotrauką ir pradeda eiti.

Miglė Gerčaitė/ Jis ir vėl laukia. Nuo pat ryto, kai tik pabunda, jis laukia to paties garso – kelias minutes apačioje, stovėjimo aikštelėje, burzgiančio ir greitai užgęstančio automobilio motoro. Atrodo netgi kvaila, kad tas nepažįstamasis automobilio savininkas vis nepasiduoda. Nutyla ūžiantis arbatinukas. Vaikinas užsipila dar vieną puodelį kavos. Su puodeliu rankoje jis patraukia link sienos, čia stovi staliukas su viena kėde. Jis ramiai atsisėda ir užmeta akį į laikraštį. Pirmajame puslapyje vis tos pačios antraštės: kažkas kažką papjovė, kažkam ir vėl pinigų neužteko, o dar kažkas nužygiavo kryžiaus kelius. Atsidūsta.

Pijus Makselis/ Automobilių, motociklų ir autobusų burzgimas palengva susiliejo į vientisą garsą. Jis skandino visus žmones ir balsus. Tai Fredui prilygo tylai, nes triukšmas buvo lygus, nesikeičiantis ir niekieno netrikdomas – kaip pati ramiausia tyla. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į kojas, pėdinančias pilku grindiniu, nes jį supo akivaizdūs kvailiai, skubantys ir nekantraujantys. Fredas, ne taip kaip kiti, ėjo lėtai, kas daugumą praeivių tiesiog siutino. Jis manė per mašinų triukšmą girdėjęs kelis keiksmažodžius, bet negalėjo būti tikras. Fredas dėvėjo raudoną švarką ir tamsius džinsus, o ant nugaros nešiojo kuprinę. Jis nežinojo, kur ėjo.

Pijus Makselis/ Virtuvė buvo prasmirdusi drėgme. Jis jau penktą kartą apsižvalgė aplinkui, nežinodamas ką tikisi surasti. Visada jį pasitikdavo tas pats vaizdas – maisto likučiais ir šiukšlėmis padengtas stalviršis, šaldytuvas su išlūžusiomis durimis, keli tušti alaus buteliai ir monotoniškai kapsintis čiaupas. Visa tai nesikeitė ištisas valandas, bet Robas net nesimanė pasikelti nuo kėdės. Buvo naktis. Už lango plytėjo akla, tuščia tamsa ir jo pasaulyje egzistavo tik ši netvarkinga virtuvė. Atrodo, jog naktis niekada nesibaigs. Robas ilgai neužmigo ir visą laiką praleido svajodamas apie saulę; kaip jos auksiniai spinduliai nutvieskia kiemą ir galiausiai pasiekia jį.

Ingrida Jankauskaitė/ Šalčio persmelkta gatvė. Ir staiga kažkieno inkštimas. Atsisuku. Netoliese pamatau mažą juodą dėmę. Atidžiau įsižiūriu. Į mane įbestos rudos ir tokios liūdnos akutės... Atrodo, tarsi jis norėtų man kažką pasakyti. Tačiau šunelis neišleidžia nė menkiausio garso. Garsiai girgžteli durys. Ir taip pat griausmingai užsidaro. Išeina moteris. Ji kažkur skuba. Nemato nieko, kas aplink ją vyksta. Lyg jai tai visiškai nerūpėtų. Sniege pasilieka vora jos giliai įmintų pėdų. Staiga ji sustoja ir ima juoktis. Jos juokas pasklinda per visą miškelį. Išsigandęs paukštis pakyla nuo šakos ir nuskrenda sau. Nuo tos pačios šakos pažyra sniegas.

Emilija Daugelavičiūtė/ Šiurkštus vėjas vis stiprėjo ir prieš kelias valandas buvęs giedras dangus pradėjo niauktis. Tolumoje didingai augantis miškas grėsmingai suūžė. Pirmieji lietaus lašai pasiekė žemę, tačiau danguje dar liko keli šviesos lopinėliai. Horizontą nuplieskė staigus šviesos blyksnis, po minutės sekė grėsmingas bildesys. Krintantys vis didesni ir dažnesni vandens lašai drėgname dirvožemyje paliko mažas duobutes. Dangų vėl nuplieskė skaistus ruožas, o po sekundės sekė kurtinantis trenksmas. Paskutinį šviesų dangaus lopinėlį pasiglemžė debesys ir visas pasaulis apsiniaukė. Tuo metu kažkas sliūkino kalno viršūnėje.

Darja Borisova/ Klevo lapas, sukdamasis vėjyje, nukrito man ant džinsų. Jis buvo toks gražus ir spalvingas... Būtent už tai aš myliu rudenį. Laikotarpį naujų atradimų, jausmų... Taip dabar norėčiau pakeisti savo gyvenimą, tačiau vien apie tai užsiminus kitiems, pasidarau drovi, žodžiai užstringa gerklėje. Tampu lyg paralyžiuota, stoviu vietoje negalėdama nieko ištarti, mintys pinasi, nusiviliu savimi ir viduje krentu it tas gražusis klevo lapas. Atrodo, toks didelis, spalvingas, bet greitai nukrenta ant žemės ir suplyšta.

Emilija Daugelavičiūtė/ Būrys voverių, jos tiesiog liuoksi nuo šakos ant šakos ir visos atrodo vienodos. Staiga viena atsisuka į tave stiklinėmis, žibančiomis akimis ir prišuoliuoja, tavo manymu, vien iš smalsumo. Tik tą sekundę, kai pajunti į savo ranką suleistus dantis, tu supranti, jog tai ne šiaip maža, miela riešutų mylėtoja, bet pasiutusi ir kraujo ištroškusi būtybė. Taip ir tarp žmonių. Šiais laikais dauguma pasidarėme labai uždari. Su kuo bendrauti, o ko šalintis? Žmonių atranka vyksta lyg gamtoje. Tai nutiko vienoje sostinės mokykloje. Per pirmą pamoką mokytoja mums grąžino praėjusią savaitę rašytą matematikos kontrolinį darbą.

Urtė Maciejauskaitė/ Margarita išjungė kompiuterį, užgesino šviesas ir išžingsniavo iš kontoros. Nekantravo kuo greičiau sėsti į automobilį, užsukti į parduotuvę ir nusipirkti skanumynų vakarienei. Žinojo, jog grįžusi namo ras savo mieląjį katiną Pūkį, užsikurs židinį, susirangys ant sofos ir kramsnos skanėstus. Įsukusi į kiemą negalėjo patikėti savo akimis - namo durys buvo praviros. Viduje buvo tikra betvarkė. Atidaryti stalčiai, ant grindų mėtėsi drabužiai, sudaužytos vazos šukės, baldai išstumdyti. Margarita suprato - jos namus apšvarino. Staiga tarpduryje išdygo juodu paltu vilkintis vyriškis.

Pijus Makselis/ Po šimtų tūkstančių metų, kai žmonija prilygs dar vienai išnykusiai rasei, gamta pamažu perims šį pasaulį, nugriaudama ar palaidodama mūsų industrinius monumentus, užgoždama plikus griuvėsius savo žaluma bei gyvybe. Kaminai, seniau į debesis spjaudę juodus dūmus, surūdys, praras mūsų patikėtą jiems spalvą ir taps gamtos dalimi. Jie amžinai užges, bet pasidengs lapais ir grybais, kurie išmoks naudoti mūsų senojo pasaulio palikimą savo naudai. Tie grybukai ir lapai karaliaus ant kaminų, didės, iki kol visus pasiglemš ir mes būsime amžiams pamiršti. Užgims nauja, spalvota ir nenuspėjama pasaulio karta.

Emilija Daugelavičiūtė/ Miško keliukas veda link turgaus, juo skuba mergina, pasipuošusi nauja, melsva suknele. Ji bėga pamiršdama žiūrėti sau po kojomis. Staiga pajunta per kairiąją pėdą sklindantį skausmą ir kietai sutryptą žemėtą keliuką po savimi. „Šaunu“- tyliai atsidūsta sau po nosimi, kuri jau beveik remiasi į žemę. Nelaimėlė spėjo atsiremti rankomis, kad nenuvirstų veidu į purvyną. Tačiau nusibrozdino delnus, o mamos neseniai išskalbta suknelė atrodo prastai. Šiaip taip galiausiai atsistojusi ji pradeda ieškoti savo nelaimės kaltininko. Tai pasaga.

Urtė Maciejauskaitė/ Ją pasitiko vanilės, cinamono, šokolado ir vaisių kvapai. Braškė, vos tik išlipusi iš laivo, žvalgėsi giminaičių. Cukraus vatos pavėsinės nuo kaitrios karamelinės saulės ir dideli stalai iš sausainių. "Ne veltui senelis Agrastas šios salos norėjo gimtadieniui švęsti,"- pagalvojo Braškė Cukrinukė. Staiga karamelinę saulę užtemdė tamsūs juodojo šokolado debesys. Ūžimas, tarškėjimas, bildėjimas ir... pasipylė mėsainių, dešrainių, kepsnių lietus. Pakėlę akis į tamsų dangų, šventės dalyviai išvydo didelį sriubos puodą vairuojantį Pipirą.

Pijus Makselis/ Karpis visiškai suvalgytas: teliko nuogi griaučiai ir išspjautos ašakos, sudėliotos lėkštės pakrašty. Žiūrint į tą smulkų skeletą pasidaro keista, kaip šis padaras galėjo plaukti, kvėpuoti ir net misti. Smulkios, aštrios ašakos, vos prieš kelias minutes įkyriai badžiusios gerklę, dabar niūriai, tvarkingai gulėjo, laukdamos kada bus išmestos. Jos liūdnai žvelgė, kaip iš didingojo jų karpio teliko negyvi ir nereikalingi palaikai. Imperatorius Teodoras, žvelgiantis į šį vaizdą, pajuto pasididžiavimą. Šitas mažas, nereikšmingas karpis priminė jam merdinčią Ostreino karalystę, beveik tapusią jau paruošta skanios vakarienės dalimi.

Emilija Daugelavičiūtė/ Visą rytą Kotryna beveik drebėjo iš džiaugsmo. Šiandien, tikrai šiandien ji pagaliau išdrįs nueiti į „Zitos kavinukę“, kurioje kiekvieną rytą sėdi ir kavą su sausainėliais siurbčioja Džiugas Klerintavičius, garsiausias ir sėkmingiausias Lietuvos knygų kritikas. Šiandien, tikrai šiandien ji prieis prie jo, prisistatys ir pasiūlys paskaityti jos pirmosios pabaigtos knygos rankraštį. - Iš džiaugsmo nepavėluok! - sušuko iš virtuvės Gaja. - Nesijaudink, aš jau pasiruošus, - atsakiau savo kambariokei, stverdama raktus nuo spintelės, ir išskubėjau pro duris. * Dar vienas nuobodus rytas. Ar verta būti knygų kritiku, kai niekas nerašo naujų knygų?

Emilija Daugelavičiūtė/ Prieš daugel metų, kai gryčios buvo ręstos, o drabužiai iš linų siūti, gyveno batsiuvys Benediktas. Norėjo jis be galo patirti nuotykių, nusibodo jam sėdėti ir taisyti kitų žmonių batus. Tad nusprendė vieną rytą atsikėlęs varguolis susirasti naują likimo kelią. Susikrovė jis maišą: maisto, rūbų ir įrankių ir, savo žmoną Gabiją palikęs atsakingą už krautuvę, iškeliavo. Pirmos kelios dienos buvo tokios pat nuobodžios kaip batinėje: valgė ryte ir vakare, per dienas ir naktis ėjo ir eidamas nuobodžiavo. Bet tada vyriškis priartėjo prie pirmojo savo iššūkio – Bremzės kalno. Tai buvo aukščiausias kalnas Trigbuvio karalystėje.

Audrė Jokubauskytė/ Laikrodžio rodyklės sustingusios ties puse penkių. Vidury kambario, ant stalelio, vazoje mirksta numirusios gėlės. Sena nutrinta tamsiai raudona sofa tarsi netelpa mažame kambaryje. Įspraustas į kampą televizorius tyli. Šalia jo ant grindų nejudėdama guli pagyvenusi moteris. Jos poza keista, tarsi sukritęs bulvių maišas. Viena ranka iškelta į viršų, atremta į televizorių. Kita tarytum rodo į sofą. Nugara kreivai remiasi į sieną, kojos šiek tiek praskėstos. Šalia guli mažas juodas rankinukas. Iš jo išlindęs mėtinių pastilių pakelis, akinių dėklas. Kūną gaubia dailus rudas paltas, žilą galvą puošia juoda beretė, ant kojų – juodi žieminiai batai.