Rašau ir tobulėju

Audrė Jokubauskytė

Laikrodžio rodyklės sustingusios ties puse penkių. Vidury kambario, ant stalelio, vazoje mirksta numirusios gėlės. Sena nutrinta tamsiai raudona sofa tarsi netelpa mažame kambaryje. Įspraustas į kampą televizorius tyli. Šalia jo ant grindų nejudėdama guli pagyvenusi moteris. Jos poza keista, tarsi sukritęs bulvių maišas. Viena ranka iškelta į viršų, atremta į televizorių. Kita tarytum rodo į sofą. Nugara kreivai remiasi į sieną, kojos šiek tiek praskėstos. Šalia guli mažas juodas rankinukas. Iš jo išlindęs mėtinių pastilių pakelis, akinių dėklas. Kūną gaubia dailus rudas paltas, žilą galvą puošia juoda beretė, ant kojų – juodi žieminiai batai.

Ant moters veido staiga atzvimbia musė. Ji lėtai ropoja moteriškės nosimi, savo srėbtuve patikrindama kiekvieną jos lopinėlį. Moteris nejudančiomis akimis žvelgia į tolį ir musės nenuvaiko. Senutė jos negirdi ir nejaučia. Ištyrinėjęs nosį vabzdys nuzvimbia ant rodančios į sofą rankos. Plaštaka pabalusi, kreivi, darbo matę pirštai nusvirę.

Staiga pasigirsta skambutis į duris. Senutė nė nepasuka galvos. Dar kartą dzingteli skambutis. Nieko. Moteriškės kūnas lyg prilipdytas prie grindų. Ji lyg dar vienas daiktas šiame mažame kambaryje.

-Močiute!

-Samanta, juk ji sakė, kad tuoj ateis. Gal persirengt sugalvojo ar dar ką.

-Netikiu.

Dar keli skambučiai į duris. Senutė guli kaip gulėjusi.

-Nusiramink... Jai nieko nenutiko... Tuoj ateis.

-Jurgi, man neramu.

-Samanta...

-Prieš išeinant iš namų ji skundėsi, kad skauda galvą.

Musė nuo delno vėl nuzvimbia ant moteriškės veido. Ji lėtai ropinėja baltu skruostu, savo srėbtuve ragauja odą. Senutė niekaip nereaguoja. Nejudančiomis akimis žvelgia į tolį.

Girgžteli rakinamos durys. Jos lėtai prasiveria ir į senutę pažvelgia keturios akys. Du tamsaus gymio jaunuoliai pripuola prie gulinčios moteriškės.

-Skambink greitajai!

-Ar ji gyva?

-Taip, lyg ir gyva... Kviesk greitają!

Mergina, pagriebusi močiutės rankinuką, suranda jos telefoną ir skambina. Vaikinas gaivina senutę.

-Sveiki, Saulės gatvė vienuolika, aštuntas butas, septyniasdešimt penkerių senutė be sąmonės, nežinom, kas nutiko. Taip, skambina giminaitė. Anūkė. Gerai.

Mergina išjungia telefoną. Padeda atgal į rankinę.

-...devyni, dešimt, viens, du, trys, keturi...-spaudydamas močiutės krūtinę šnabžda vaikinas. Jo kakta žliaugia prakaitas.

Moteriškė vis nepabunda. Nejudančiomis akimis žvelgia į tolį. Negirdi Jurgio žodžių.

Pasigirsta greitosios sirenos. Netrukus į kambarį įpuola medikai su neštuvais. Ima gaivinti senutę. Viena medikė vis klausia moteriškės, ar ji nepabudo.

-Ji kurčia,- taria Samanta.-Ji negirdi jūsų.

-Jau trečia kurčioji šiandien,-klausinėjusiai medikei nusišypso vienas iš sanitarų. Staiga močiutė sumirksi. Jie užkelia ją ant neštuvų ir neša iš buto.

-Aš važiuosiu kartu,-pasisiūlo Jurgis.

-Ne, negalima. Likite čia. Mums reikia jos vardo, pavardės, kitos informacijos.

Vaikinas ima dėstyti informaciją apie senutę.

-Moteriai atsidūrus ligoninėj, jus informuosim.

Medikai ir močiutė pradingsta už buto durų. Samanta ir Jurgis žvelgia pro langą į išriedantį į gatvę greitosios automobilį. Pasigirsta sirenos.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/