Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis 

Karpis visiškai suvalgytas: teliko nuogi griaučiai ir išspjautos ašakos, sudėliotos lėkštės pakrašty. Žiūrint į tą smulkų skeletą pasidaro keista, kaip šis padaras galėjo plaukti, kvėpuoti ir net misti. Smulkios, aštrios ašakos, vos prieš kelias minutes įkyriai badžiusios gerklę, dabar niūriai, tvarkingai gulėjo, laukdamos kada bus išmestos. Jos liūdnai žvelgė, kaip iš didingojo jų karpio teliko negyvi ir nereikalingi palaikai.

Imperatorius Teodoras, žvelgiantis į šį vaizdą, pajuto pasididžiavimą. Šitas mažas, nereikšmingas karpis priminė jam merdinčią Ostreino karalystę, beveik tapusią jau paruošta skanios vakarienės dalimi.

Toji vakarienė tuoj prasidės. Tereikia sulaukti iš karinės stovyklos laiško apie pavykusį Ostreino sostinės šturmą. Aišku, tie Arianbergo gyventojai, turintys per daug vilties, vis dar tikėsis, kad kaip nors pavyks sutriuškinti imperatoriaus kariuomenę, bet jie – bereikšmiai. Tokie kvailiai niekada neturėjo ir neturės jokios didelės įtakos ir geriausiu atveju prilygs okupuotos karalystės griaučiams.

Teodoras mestelėjo žvilgsnį į lygiai surikiuotas ašakas ir šyptelėjo.

Už lango spengianti tyla ir bežvaigždė žiemos naktis. Visas Ertanvilio miestas skendėjo niūrioje, širdgėlos kupinoje tyloje. Imperatorius pažvelgė į vėliavas ant miesto sienų ir prisiminė, kaip seniau ten plevėsavo Ostreino tigras, o dabar – Imperijos Kranklys.

Šią tuščią nakties tylą netikėtai nutraukė kurjeris, kuris nemandagiai ir skubiai įsiveržė pro duris:

-Kas yra?- suirzęs paklausė Teodoras, bet pamatęs kurjerio rankose laišką prašvito,- duok.

Jaunuolis, visiškai pablyškęs, drebančia ranka padavė jam laišką. Atplėšęs voką, imperatorius pirmiausia pastebėjo skubiai prirašytą lapą. Net įskaityti buvo sunku.

Tie netvarkingi, baisūs žodžiai, surašyti itin gulsčiai, Teodoro akyse tarytum lingavo. Lingavo ir raudojo:

„Jūsų šviesybe imperatoriau Teodorai, (net nebuvo panaudotas pilnas, formalus imperatoriaus vardas)

Arianbergo šturmas absoliučiai žlugo. Iš karto mums pasiuntus pirmąjį batalioną su taranu link vartų, mūsų stovyklavietėje kilo gaisras (turbūt priešo sabotažas) ir penktadalis mūšiui pasiruošusių karių sudegė. Užgesinus ugnį gavome žinių, kad mūsų taraną iš šono apšaudė iš už miesto sienų išsėlinę priešo lankininkai... Po to buvo visiškas jovalas – įnirtę kariai, pamiršę visus savo įsakymus, tekini lekė link Arianbergo sienų, siekdami atkeršyti už negarbingai mirusius savo draugus, ir buvo pasitikti lavina strėlių bei akmenų.

Dabar, man jums rašant, iš Ostreino sostinės vartų per lavonų lauką joja legionas priešo raitelių pasitikti ir pribaigti mūsų.              

Atleiskite, valdove, kad jus nuvylėme.“

Teodoras pajuto, kaip veidas dega, kaip krūtinę kažkas suspaudžia ir dvi sekundes jis nesugebėjo ištarti nė žodžio. Kurjeris greitai išbėgo. Imperatorius, išleidęs apgailėtiną, duslų garselį, suriko:

-Tai ir dek, tu prakeiktas šunie! Lai tie... tie karpiai suėda tave gyvą!!! Šunsnukis, dar liepia atleisti... Tegul...

Kurjeris, visą gyvenimą praleidęs aplinkoje be keiksmažodžių ar nešvankybių, dar ilgai nepamiršo imperatoriaus išrėktų žodžių.

Tada sužvangėjo lekštė ir imperatoriaus kambaryje stojo nejauki tyla. Po kelių valandų įbėgo nauji, laimingi kurjeriai, nešini laiškais. Atvėrę duris pamatė lėkštę užgulusį imperatorių Teodorą. Ir ašakas.

Dabar ašakos žvelgė į jį su pašaipa.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/