Šiurkštus vėjas vis stiprėjo ir prieš kelias valandas buvęs giedras dangus pradėjo niauktis. Tolumoje didingai augantis miškas grėsmingai suūžė. Pirmieji lietaus lašai pasiekė žemę, tačiau danguje dar liko keli šviesos lopinėliai. Horizontą nuplieskė staigus šviesos blyksnis, po minutės sekė grėsmingas bildesys. Krintantys vis didesni ir dažnesni vandens lašai drėgname dirvožemyje paliko mažas duobutes. Dangų vėl nuplieskė skaistus ruožas, o po sekundės sekė kurtinantis trenksmas. Paskutinį šviesų dangaus lopinėlį pasiglemžė debesys ir visas pasaulis apsiniaukė.

Tuo metu kažkas sliūkino kalno viršūnėje.Vos prasidėjus audrai išvargęs keleivis pradėjo skubėti žemyn. Visą šį rytą jis keliavo Tiki Rumos kalno šlaitais. Drąsuolis buvo purvinas ir išalkęs, tačiau jis negalėjo nuslėpti laimės veide, kadangi jis, Arčibaldas Viktorius, buvo pirmasis mokslininkas, pasiekęs šio didingo kalno viršūnę. Paslydęs jis susižeidė kelį, tad dabar žengiant jam teko šlubuoti.

Keleivis žinojo, jog per tokią audrą jis niekur nenusigaus, bet jam reikėjo bent pasiekti plokštumą, kurioje jis praleido naktį, tada jis galės pasislėpti nuo nemalonių gamtos išdaigų. Krypuodamas Arčibaldas vis dairėsi, nes jam rodėsi, jog kažkur netoliese girdi tipenant smulkias letenėles.

Galiausiai saugiai pasiekęs savo būstinę nelaimėlis susirado telefoną ir bandė susisiekti su kuo nors, su kuo galėtų paplepėti. Net pasislėpus palapinėje galima buvo girdėti vėjo ūžesį ir lietaus lašus, kapojančius kalno šlaitus. Įvedęs sūnėno numerį keliauninkas laukė, lėtai skaičiuodamas, kiek sekundžių praeis nuo žaibo blykstelėjimo iki griaustinio trenksmo. Jis vos spėjo suskaičiuoti iki dviejų, kai žemę po jo kojomis sudrebino griausmas.

- Dėde? - netikėtai ragelyje šūktelėjo ilgai lauktas balsas.

- Labas, Titai, pasiilgai manęs? - Arčibaldas neturėjo kur skubėti, tad nusprendė papliurpti.

- Kaip kelionė? - Titui visada patiko bendrauti su dėde.

- Tikslą pasiekiau, bet iškilo sunkumų grįžtant.

- Kokie sunkumai, dėde?

- Užklupo audra, - aiškino keliauninkas.

- Pas mus taip pat pradėjo lyti. Ar viska gerai?

- Taip. Sveikut sveikutėlis, - apie parkritimą senolis nusprendė nepasakoti, nes šeimyna pradėtų jaudintis.

- Smagu girdėti! Klausyk, dėde, - Tito balsas staigiai pasikeitė, - dabar nelabai turiu laiko kalbėti. Pasišnekučiuosim kitą kartą?

Sulig šiais žodžiais ryšys nutrūko. Senolis susimąstė: „Kas galėjo nutikti, jog Titas taip skubiai atsisveikino?“ Tačiau įvyko kažkas dar keistesnio. Už palapinės sienų nebesigirdėjo nei lietaus šniokštimo, nei vėjo ūžesio. Truputį atbraukęs medžiaginio būsto duris Arčibaldas iškišo galvą ir jam net žandikaulis atvėpo. Audra nurimo ir dangus vėl prasigiedrijo.

Kažkur tolumoje vėl pasigirdo tipenimas, šį kartą garsesnis. Keliauninkas nusliūkino jo link, tačiau vis tiek nieko nerado. Staiga jo užnugaryje pasigirdo baisus triukšmas, kuris po minutės užsibaigė dunkstelėjimu. Paršlubavęs prie savo būstinės nelaimėlis vietoj palapinės, kurioje ką tik sėdėjo, išvydo akmenų krūvą, kuri turbūt ten atsidūrė dėl lietaus sukeltos nuošliaužos.

Vėl pasigirdo tipenimas, šį kartą jau čia pat, Arčibaldas atsisukęs išvydo lapiną. Gyvūno akys buvo apsiniaukusios lyg audringas dangus, jose lyg kas sumirksėjo ir vėl žemę sudrebino griausmas. Žemei sudrebėjus po kojomis keliauninko sužeistas kelias neatlaikė ir jis parkrito. Arčibaldo galvą pervėrė baisus skausmas ir pasaulis aplinkui vėlei pradėjo temti.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:42

Atgal