Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Automobilių, motociklų ir autobusų burzgimas palengva susiliejo į vientisą garsą. Jis skandino visus žmones ir balsus. Tai Fredui prilygo tylai, nes triukšmas buvo lygus, nesikeičiantis ir niekieno netrikdomas – kaip pati ramiausia tyla. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į kojas, pėdinančias pilku grindiniu, nes jį supo akivaizdūs kvailiai, skubantys ir nekantraujantys. Fredas, ne taip kaip kiti, ėjo lėtai, kas daugumą praeivių tiesiog siutino. Jis manė per mašinų triukšmą girdėjęs kelis keiksmažodžius, bet negalėjo būti tikras.

Fredas dėvėjo raudoną švarką ir tamsius džinsus, o ant nugaros nešiojo kuprinę. Jis nežinojo, kur ėjo. Jo namai buvo už nugaros, mokykla kažkur pašonėje, o priekyje tik dar daugiau gatvės. Jis turėjo eiti į gimnaziją, bet kažkas jo žingsnius nukreipė į kitą pusę. Jis negalėjo galvoti apie mo-
kyklą, savo mokytojus ar draugus, nes tik susigadindavo nuotaiką. Fredui ramybės suteikė mintis, kad tik ten, kur jis neturi eiti, kur visad glūdi nežinomybė, gali būti kas nors naujo, netikėto ir džiugaus. Todėl jis žingsniavo tolyn.

Staiga vienas iš tūkstančių Fredo žingsnių kaip niekur nieko užkliudė kažkieno koją. Jis pakėlė galvą. Priešais stovėjo lyg stulpas tiesus žmogėnas su kostiumu ir susuktu laikraščiu. Fredas negirdėjo, ką šis šaukė, bet iš žodžių skubos ir įniršio suprato, jog šis asmuo tikrai nervingas. Keli keiksmažodžiai, pagrūmojimas laikraščiu, ir jis ėjo toliau. Fredas visą laiką į jį žiūrėjo abejingu ir ramiu žvilgsniu.

Po kito tūkstančio žingsnių prieš vaikiną išdygo sena, raganą primenanti senolė. Jos nosis buvo neįtikėtinai ilga ir puikavosi dideliu spuogu prie šnervės. Jos akys buvo išvargusios ir maldingos. Ji stovėjo prieš Fredą, ištiesusi tuščią kavos puodelį. Fredas mestelėjo akį ir pamatė, jog ten guli tik keli vargani centai. Senės burna judėjo, bet vaikinas jos taipogi neišgirdo. Jis suprato, ką ji sako, bet tik atsiduso ir nekreipęs į ją dėmesio žengė toliau.

Ne dėl jos Fredas šįryt išėjo iš namų. Jis praėjo šia gatve ne dėl išmaldos prašančios benamės. Tikėjosi, pakankamai ilgai nupėdinęs, anksčiau ar vėliau rasti ką nors, kas jo niūrią kasdienybę kaip nors nuspalvintų, bet akivaizdžiai to dar nesulaukė. Jis ėjo toliau.

xxx                

Berniukas pakerėtas žiūrėjo į narvą. Jame tupėjo ramus babuinas ir keli jo vaikučiai, rėkiantys ir žaidžiantys kartu. Mažieji beždžioniukai atrodė kaip išdykaujantys darželinukai, bet jų tėvas prilygo išmintingam senoliui. Jis abejingu, bet ir kantriu žvilgsniu stebėjo jį supančius turistus, lyg nepaisydamas fakto, kad sėdi narve tarp išmatų. Berniukas galvojo, ką pamatytų, tapęs šiuo babuinu. Kokią išmintį jis nešiojo, kuri leistų jam į savo kalintojus žvelgti taip santūriai?

xxx                

Purviname vieškelyje, įsispraudusiame tarp nesibaigiančių kalvų ir pievų, stovėjo vienišas vyriškis, ištiesęs ranką su iškeltu nykščiu. Jis buvo apdriskęs, su mėlyna kepure ir kuprine. Jis čia stovėjo ištisas valandas, kęsdamas troškų orą ir deginančią saulę. Jo ranka visiškai nuvargo, o automobiliai tik prašvilpdavo pro jį.

Ir staiga vienas vairuotojas pastebėjo žmogų, vienišą kaip medį stepėje. Pilkas džipas sustojo ir vyras priartėjo.

-Jūs į Prienus?

-Jo, mums pakeliui,- atsakė baltus marškinius dėvintis vyras.

Už jo sėdėjo trys vaikai. Vienas buvo dar kūdikis ir ramiai sau parpė, o du penkiamečiai, išpūtę akis, žiūrėjo į purviną pakeleivį. Jis linktelėjo, nusišypsojęs atidarė duris ir nudribo į sėdynę.

-Varom!- laimingai sušuko.

Jis atsilošė savo sėdynėje ir vaikams pradėjus skųstis, jų tėvas tik sušnypštė kažką apie mandagumą. Neužilgo mašina prasmirdo dulkėmis ir... alumi. Vaikai gūžėsi kuo toliau nuo nepažįstamojo ir prispaudę kūdikį jį pravirkdė. Tėtis liepė vaiką nuraminti ir atsiprašė keliauninko.

Praėjus valandai ir po kelių alaus skardinių, kurias jis išsitraukė iš kuprinės, net vairuotojui jis atsibodo ir pasimačius horizonte Prienams šis neiškentė ir sustojo.

-Na, štai Prienai. Jūs jau lipkite, nes...

-Tai kad jie dar toli,- suniurzgėjo žmogus, aiškiai nesiruošdamas lipti.

-Jūs jau pakankamai prisivažiavote, pone, dabar – eikite,- paliepė vyras.

Pakeleivis nužvelgė jį piktu žvilgsniu, įnirtingai atplėšė duris ir išlipo iš mašinos. Vaikai ir jų tėvas pašiurpo. Ant sėdynės juodavo tamsi ir dvokianti dėmė. Ar tai prakaitas? Alus?..

xxx                

Berniukas mėgaudamasis šlamštė bananą ir priėjo prie kito zoologijos sodo eksponato – makakų šeimynos. Nors visos jos išdykavo ir žaidė, žmonių dėmesį pritraukė viena – pilka su tamsia dėme. Ji mosikavo rankomis ir šūkaliojo nelyginant piktas krepšinio gerbėjas. Turistai skaniai juokėsi, bet beždžioniukė turėjo kitokių kėslų. Ji pamažu, nejučia prisiartino prie berniuko su bananu ir nukreipė visą savo dėmesį į jį – maivėsi, vaipėsi, rėkalojo ir palengva jį pakerėjo, tada... čiupt! Ant berniuko rankos liko kruvinas makakos grybštelėjimo pėdsakas.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/