Rašau ir tobulėju

Miglė Gerčaitė

Jis ir vėl laukia. Nuo pat ryto, kai tik pabunda, jis laukia to paties garso – kelias minutes apačioje, stovėjimo aikštelėje, burzgiančio ir greitai užgęstančio automobilio motoro. Atrodo netgi kvaila, kad tas nepažįstamasis automobilio savininkas vis nepasiduoda.

Nutyla ūžiantis arbatinukas. Vaikinas užsipila dar vieną puodelį kavos. Su puodeliu rankoje jis patraukia link sienos, čia stovi staliukas su viena kėde. Jis ramiai atsisėda ir užmeta akį į laikraštį. Pirmajame puslapyje vis tos pačios antraštės: kažkas kažką papjovė, kažkam ir vėl pinigų neužteko, o dar kažkas nužygiavo kryžiaus kelius. Atsidūsta. Tokie dalykai jo visai neįkvepia, kaip ir visas pasaulis. Jis nužvelgia į sieną atremtą baltut baltutėlį molbertą ir gurkšteli kavos. Panašu, kad ir šiandien nepavyks nieko nutapyti.

Girdi, kaip laiptinėje atsidaro durys. Vaikinas instinktyviai suima tą patį, bet dabar jau puspilnį (o gal pustuštį, priklauso nuo to, kaip žiūri į gyvenimą) kavos puodelį. Tai ir vėl ta studentė neatsikėlė laiku, bėga į paskaitą. Ir iš tiesų po kelių minučių raktų graibymo, sąsiuvinių, tušinukų, ar bala žino ko skaičiavimo taip stipriai trinkteli durys, kad net sienos (gerai, kad jos tuščios, o ne apkabinėtos tais kičiniais kačiukų paveiksliukais) sudreba. Jis palinguoja galva kaip tikras jaunąja karta nusivylęs senis ir vėl gurkšteli kavos.

Po kelių tylos minučių jis išgirsta švelniai cypiančius durų vyrius. Jei tie vyriai būtų sutepti, net nežinotumei, kad kažkas pravėrė duris. Tai jo kaimynė, rami senučiukė, kuri kiekvieną rytą išleidžia savo storą murziną katiną Murklį (koks originalus vardas kvailam laiptinės katinui) palakstyti po laiptinę, trintis visiems apie kojas ir prašinėti maisto, išvertus savo minkštą, storą pilvą. Nepatinka jam tas katinas. Gal jei kas jį nupraustų ir išmokytų žmoniškai elgtis (na, taip jis katinas, bet ir katinai etiketą šiokį tokį turi turėti), jis išgražėtų vaikino akyse. Vaikinas nusišypso. Štai tas garsas, kurio jis laukė. Automobilis įnirtingai suburzgia, šlykščiai suriaumoja ir... ir nieko. Neužsiveda. Jis širdy ir vėl pajunta lyg kokį sunkumą, lyg kas spaudžia. Bet koks jam skirtumas, ar kažkoks užsispyręs senis užves savo seną kledarą, ar ne? Vaikinas išpila į kriauklę kavos tirščius ir nužingsniuoja prie savo molberto.

Praslinko trys valandos. Tris valandas senis tyliai tupėjo užsidaręs savo mažame butuke, gal žiūrėjo koncertus, gal sprendė kryžiažodžius. Tris valandas jam nekilo noras išsibrozdinti į lauką prie to paties pilko ar raudono, gal kokio sidabrinio automobilio ir pabandyti užvesti jo seną, neveikiantį motorą. Bet dabar senis ir vėl kankina tą vargšą motorą. Vaikinas sėdi taip ramiai, kad net jo rankoje laikomo teptuko šereliai nesuvirpa. Girdėti tik tas kvailas garsas. Tyla. Jis pagaliau įkvepia oro ir, nusukęs žvilgsnį nuo balto molberto, nusprendžia išsivirti kavos.

Vaikinas vangiai kramto teptuko galą, kai išgirsta ją. Ji tvirtai ant laiptinės grindų stato savo aukštakulniais apautas pėdas ir jos kulniukų kaukšėjimas aidi laiptinėje tarsi metronomas. Ji, matyt, grįžta iš miesto.Vienoje rankoje ji laiko naują, blizgantį pirkinių maišelį, kuriame tikriausiai guli dar vieni aukštakulniai bateliai, kitoje – raktus. Ji eina tikslingai ir jos garbanos lengvai šokinėja jai ant pečių. Ji sustoja. Iš laiptinės apačios atžirglioja vyras. Jo žingsniai sunkūs, visiškai neritmiški. Pats vyras – geriausiu atveju koks mechanikas ar santechnikas (jei būtų mechanikas, gal sutaisytų tą nelemtą motorą) gaurais apžėlusiu, intelekto nesugadintu veidu. Kelias minutes vaikinas girdi tik savo kramtomo teptuko krebždėjimą. Tada dviejų žmonių žingsniai nuaidi į tą pačią pusę, o jis netyčia perkanda teptuką pusiau.

Prie kava išteptų ir šalia kriauklės išrikiuotų puodelių eilės prisideda dar vienas, kai jis ir vėl išgirsta tą garsą. Trečias kartas nemeluoja, ar kaip ten sakoma? Ne, vis dėlto meluoja. Vaikinas papurto galvą. Negi senis taip neturi ką veikti, kad vis kiša nagus prie to motoro? Jam bebandant atsakyti į šį klausimą laiptinėje ir vėl pasigirsta žingsniai. Jie smulkūs, greiti. Tai ir vėl tas vaikėzas, ieškantis durų, į kurias galėtų pasibelsti, kad paerzintų kaimyną, kuris (kaip doras pilietis) atidarys duris ir pamatys tik tuščią erdvę, ar Murklį, išvertųsį savo pilvą (katinas pasibelsti negalėjo, tikriausiai). Į vaikino duris vaikas jau seniai nebesibeldžia, nes jos niekada neatidaromos. Žingsniai dar bilda, bilda, kol galiausiai nutyla. Matyt, šiandieną vaikiščias erzins kito namo gyventojus.

Jau tamsu, kai jis ir vėl sėdasi prie to paties stalo su viena kėde. Jis ir vėl į rankas paima laikraštį, kurio taip ir neprisivertė perskaityti. Deja, antraštės per dieną nė kiek nepasikeitė, jos tokios pat nuobodžios ir nuvalkiotos (po griovius ar šaligatvius). Versdamas puslapį, jis išgirsta tą garsą. Susierzina. Ir kas čia per diena, kad tiek kartų vis kosėja tas kvailas motoras? Negi seniui neaišku, kad jis neužsives, ir kad tas prakeiktas burzgimas visiems trukdo. Ir žinoma, motoras, kaip ir visus praeitus kartus, garsiai supokši ir... ir nenutyla. Burzgia toliau. Per ilgai. Tai ta pati mašina, tas pats motoras, vaikinas jį atskirtų iš milijono kitų. Prie burzgimo prisideda dar vienas garsas – riedančių padangų.

Jis paleidžia iš rankų laikraštį. Automobilis išvažiuoja iš kiemo. Vaikinas pasileidžia prie durų. Skersvėjis pagauna šviesiai geltonas užuolaidas, jos užkliudo netvarkingai sudėliotą dažų krūvelę ir visos spalvos išsilieja ant pilkų grindų.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/