Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Ant pumpurus pradėjusios leisti medžio šakos kabo tuščia lesyklėlė. Dar prieš kelias dienas ją supo paukščiai, jų giesmės žadino gamtą. Dabar ją supa universiteto šurmulys, nugąsdinantis net mažuosius paukštelius. Jau mokslo metų pabaiga, artėja egzaminai, jaudulys ir džiaugsmas veja vienas kitą. Savaitgalis visada aplanko lyg gaivaus vėjo gūsis, suteikiantis naujos energijos.

Rita su knyga rankose guli ant fotelio savo bendrabučio kambarėlyje. Ant lovos, stovinčios prie lango, įmantriai įsitaisiusi, su kompiuteriu ant kelių rymo Kotryna. Dvi draugės turėtų ruošti paskutinį projektą istorijos pamokai apie Renesanso asmenybes, tačiau abi jos mieliau užsiima pašaliniais darbais.

- Pro tavo langą labai gražus vaizdas, - nedrąsus Kotrynos balsas sudrumsčia kambaryje įsiviešpataujančią tylą.

Rita neatsako. Jos manymu, vaizdas pro kambario langą gana niūrus. Visą vaizdą užstoja įvairūs universiteto pastatai. Vienintelė kruopelė gamtos - tai senas uosis, į kurio kamieną įkaltas per daugelį metų sutrūnijęs inkilas. Kiek Rita pamena, jis visuomet tuščias, nesvarbu, ar pavasaris, ar vasara, šiame inkile niekas neieško prieglobsčio.

Merginos po kelių valandų rimto darbo baigia ruošti projektą. Jis tikrai vertas gero pažymio. Abi nutaria užkąsti ir pailsėti, nes po tiek vargo to tikrai nusipelnė. Ramybę sudrumsčia triukšmas už durų. Pasigirsta atsargus stuksenimas į duris, merginos net nesujuda. Vėl beldimas, šį kartą stipresnis, Rita iš lėto, nenoromis nuslenka prie durų. Jas pravėrus nieko nematyti, bendrabučio koridorius tuščias. Mergina apsidairo ir jau ruošiasi grįžti į savo kambarį, kai iš už kampo iššoka Agnė ir visas koridorius vėl atgyja. Grupė merginų ir vaikinų, iš įvairių bendrabučių ir fakultetų, džiaugsmingai rėkauja, kol fone skamba muzika ir glėbiai balionų pasipila tarsi iš niekur. Rita turi pripažinti, pati jau buvo pamiršusi, kad šiandien jos gimimo diena.

Kai Agnė įtraukia gimtadienininkę į glėbį, jinai iš lėto apsižvalgo ir supranta, kad šie žmonės, sveikinantys tokia svarbia proga, jai nepažįstami. Vienintelis pažįstamas veidas, kurį ji išvysta, tai Lina, bet ji čia ne dėl šventės. Mergina skubiai praslysta pro minią žmonių nepastebėta ir dingsta.

Kai šventė aprimsta, Rita išeina pasivaikščioti ir pravėdinti galvą. Lipdama bendrabučio laiptais ji sutinka grįžtančią Liną ir bando atkreipti jos dėmesį pasisveikinimu, tačiau mergina net nemirkteli ir toliau eina savo keliu. Rita ją pažįsta nuo vaikystės, anksčiau abi buvo artimos. Tačiau Linos gyvenimas nuo seno buvo sunkus. Jos biologinė motina negalėjo išlaikyti vaiko, tėvas prasigėręs dingo, net ją įsivaikinusi šeima šalia buvo neilgai. Rita susipažino su Lina, kai ši gyveno pas juos. Praradusi antrą šeimą avarijoje Lina buvo apgyvendinta vaikų namuose, kol jai suėjo aštuoniolika. Per ten praleistą laiką ji pasikeitė, atitrūko nuo ją supančio pasaulio. Tad dabar sutikusi seną pažįstamą universitete vos pažino, tačiau jų santykiai neatgijo, draugystė iširo.

Jau gera valanda Rita vaikštinėja po mišką. Prisiminusi, jog kitą dieną teks rašyti matematikos egzaminą, patraukia link namų. Kitoje gatvės pusėje, priešais bendrabutį, mergina išvysta kažką gulint ant grindinio. Pirmiausia jai pasirodo, kad tai šiukšlių maišas, gal tai Agnė susitvarkė po šventės. Perėjusi gatvę ji supranta, kad tai ne šiukšlės. Rita paspartina žingsnį. Ir staiga supranta, kad tai kūnas. Kraujo klane guli Lina. Rita pradeda šauktis pagalbos. Ji šaukia, klykia, verkia klūpėdama šalia savo buvusios draugės sumaitoto kūno, kol stiprios rankos sugriebia ją ir nutempia tolyn.

- Kas nors kvieskite greitąją! – virš besirenkančios minios nuaidi nepažįstamas balsas.

Šurmulys vis auga, renkasi vis daugiau žmonių. Visi turi savo klausimų, visi turi savo nuomonę ir dabar labai nori ją išreikšti, tačiau visų tų žodžių Rita negirdi, ji negirdi ir raminančio Agnės balso. Visas tas šurmulys išnyksta Ritą supančiojusioje tyloje. Mergina žino, kad ją nuo šiol visada persekios į ją žvelgusios akys. Pažįstamos ir tuščios.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/