Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

 

Visą rytą Kotryna beveik drebėjo iš džiaugsmo. Šiandien, tikrai šiandien ji pagaliau išdrįs nueiti į „Zitos kavinukę“, kurioje kiekvieną rytą sėdi ir kavą su sausainėliais siurbčioja Džiugas Klerintavičius, garsiausias ir sėkmingiausias Lietuvos knygų kritikas. Šiandien, tikrai šiandien ji prieis prie jo, prisistatys ir pasiūlys paskaityti jos pirmosios pabaigtos knygos rankraštį.

 

- Iš džiaugsmo nepavėluok! - sušuko iš virtuvės Gaja.

- Nesijaudink, aš jau pasiruošus, - atsakiau savo kambariokei, stverdama raktus nuo spintelės, ir išskubėjau pro duris.

 

*

Dar vienas nuobodus rytas. Ar verta būti knygų kritiku, kai niekas nerašo naujų knygų? „Jei tik aš galėčiau rašyti...“ - susimąstė Džiugas. - Bet ne, jei padarysiu nors vieną klaidą, nieks į mane rimtai nebežiūrės. Pamenu, kai dar vidurinėje mokykloje pabandžiau sukurti pirmąjį savo meninį kūrinį, buvau išjuoktas visos mokyklos.“

 

- Tai daugiau niekada nepasikartos! - dusliu balsu sušnibždėjo vyriškis tuo metu, kai ant durų kabantis varpelis vėl suskambėjo ir pro duris įžengė nervinga, tačiau žvaliai besišypsanti šviesiaplaukė.

 

*

Vos pasiekusi kavinukę vėl pradėjau drebėti, tačiau ryžtingai išsišiepiau ir patraukiau duris. Pamaniau, kad pirmiau nuraminsiu nervus su puodeliu karšto šokolado. Kai atsistojau į eilę prie baro, tarp lankytojų pradėjau dairytis, ar ponas Klerintavičius dar neišėjo. Neužilgo pastebėjau jį sėdintį už kampinio staliuko prie lango, su kompiuteriu ant kelių.  Kai galiausiai gavau savo užsakymą puodelyje išsinešimui, nusprendžiau, kad laikas veikti - dabar arba niekad. Gurkštelėjau  ir karštas skystis užpildė mano kūną šildydamas ir ramindamas, aš giliai įkvėpiau ir žengiau prie kampinio stalelio.

 

*

Kažkas atsikrenkštė. Pakėlęs akis nuo kompiuterio ekrano, priešais pastebėjau tą nervų pilną šviesiaplaukę. Ji maloniai nusišypsojo ir paklausė, ar galinti prisėsti. Sutikau, aš jau seniai neturėjau geros kompanijos.

 

- Sveiki, mano vardas Kotryna Aleksytė, - švelniu balsu prakalbo mergina.

- Malonu, aš Džiugas Klerintavičius, bet jūs tikriausiai tai jau žinojote, - pašaipiai šyptelėjo.

 

Daug kas sako, kad aš esu per žiaurus. Kad taip grubiai elgiuosi su kitais, nes pats neturėjau malonios vaikystės. Kartais jie teisūs.

 

- Žinau. Jūs esate vienas garsiausių knygų kritikų, - entuziastingai kalbėjo toliau mergina.

- Vienas garsiausių? Jūs mane įžeidžiate. Aš esu rimčiausias ir populiariausias knygų kritikas Lietuvoje, tačiau panašu, kad niekas nebesugeba parašyti nieko įdomaus.

- Taigi... Jei jūs dabar laisvas, gal galėčiau pasiūlyti paskaityti pirmosios savo knygos rankraštį, - Kotrynos balse nebebuvo justi nervų, tai vyriškį stebino.

- Jums pasisekė, kad aš laisvas ir kad jūsų charakteris man patinka. Ar turite rankraštį dabar? -  jo nuomone, su šelmiška šypsena paklausė Džiugas Klerintavičius, tačiau ji tik linktelėjo ir ištraukė krūvą popierių iš savo rankinės.

 

Paprašius jos kontaktų jaunoji autorė iš tos pačios mažos rankinės išsitraukė rašiklį ir užrašų knygutę. Ant išplėšto lapelio paskubomis užrašė savo vardą, pavardę ir telefono numerį. Aš pažadėjau su ja susisiekti, kai baigsiu skaityti. Mergina padėkojo, atsistojo ir išėjo pro kavinukės duris. „Manęs laukia linksmas savaitgalis“ - pagalvojau sau.

 

*

- Kaipgi sekėsi? - vos įėjus pro duris Gaja įtraukė mane į glėbį.

- Jis sutiko! - beveik suklikau iš džiaugsmo.

 

Mes lengvu žingsniu nuėjome į virtuvę, kur jau garavo pilnos lėkštės kambariokės paruošto maisto, ir prisėdome ant sofos prieš televizorių.

 

- Sakiau gi, kad tavo naujoji knyga nuostabi, - besdama alkūne man į šoną sušnibždėjo draugė.

- O aš tau sakiau, kad galėtum atidaryti savo restoraną, bet ar tu manęs klausei? Ne, stojai į teisės mokyklą!

- Ir dabar esu pirmoje vietoje savo kurse, labai ačiū! - taip juokaudamos mes ir praleidome likusį savaitgalį.

 

*

Jaunosios Aleksytės rankraštį aš perskaičiau per vieną vakarą. Pirmiausia ir viskas, ką jutau, buvo pavydas, juk ir aš būčiau galėjęs taip rašyti. Tačiau tada supratau, jog visi mes skirtingi ir savaip save išreiškiame.

 

Kai pirmadienio rytą telefonui suskambus ekrane pasirodė nepažįstamas numeris, atsiliepusi Kotryna išgirdo ne kieno kito, o  Džiugo Klerintavičiaus balsą.

 

- Sveiki, ar su manimi kalba Kotryna Aleksytė?

- Taip. Džiugas  Klerintavičius, tiesa? Malonu girdėti. Ar jau spėjote perskaityti mano rankraštį? - užvertusi kritiką klausimais, iš džiaugsmo vos prisiminiau kvėpuoti.

- Taigi taigi... mūsų jaunoji autorė. Iš džiaugsmo nenustygstate vietoje? - kitapus telefono laido vyriškio balsas skambėjo išraiškingai ir atskleidė jo emocijas – džiaugsmą ir kelis žiupsnelius pasipūtimo.

- Daugiau jūsų nekankinsiu. Taip, perskaičiau jūsų rankraštį, mane jis visai sužavėjo. Stebiuosi jūsų naudojama pasakojamąja kalba. Jei nepykstate, susisiekiau su savo pažįstamu, dirbančiu leidykloje. Vyriškis skolingas man paslaugą ir radau, būdą kaip jam jos atsikratyti. Pirmą maketo variantą turėčiau gauti jau kitą savaitę. Aišku, parodysiu ir jums.

- Malonu girdėti, tikrai lauksiu, - sulaukus pauzės pokalbyje greitai išspaudžiau.

- Kai maketas bus mano rankose, pranešiu, iki tol likite sveika.

- Viso geriausio, - atsisveikindama paspaudžiau raudoną mygtuką ir įstačiau telefoną atgal į stovą.

 

Taigi verta buvo tą lemtingą rytą keltis ir skubėti. Visos mano svajonės pildosi! Su didele šypsena nuskubėjau Gajai pranešti naujienos. Jau dabar girdėjau kambariokę linksmu balsu aiškinančią, kad dažniau turėčiau jos klausyti.

 

Praėjo nemažai laiko nuo kritiko pažado su manimi susisiekti. Po pirmojo skambučio išlikusiu numeriu bandžiau skambinti kelis kartus, tačiau niekada nesulaukdavau jokio atsakymo. Laukiau du mėnesius, kol galiausiai pasidaviau ir nusprendžiau ieškoti naujo leidėjo. Pamąsčiau, kad geriausia vieta ieškoti žinomų leidyklų vardų yra knygynas, tačiau artimiausias buvo už kelių kvartalų. Kol pasiekiau savo tikslą, mano žingsnis sulėtėjo ir turėjau pakankamai laiko apmąstyti tai, ką ruošiuosi daryti. Abejones dėl kritiko vijau šalin. „Juk jis mane paliko, prisižadėjo išpildyti mano svajones, o tada tiesiog pradingo.“

 

Įėjus pro duris mane apgaubė nosį kutenantis naujų knygų  kvapas. Dairiausi naujienų lentynoje, kol mano dėmesį patraukė viena knyga. Ji vadinosi taip pat, kaip ir mano rankraštis. „Ką padarysi, reikės sugalvoti naują.“ Staiga suakmenėjau. Ant knygos viršelio puikavosi autoriaus vardas ir pavardė - Džiugas  Klerintavičius.

 

Nekantriai atverčiau pirmuosius knygos puslapius ir perskaičiau įžangą: „...ir labiausiai noriu padėkoti Kotrynai Aleksytei - už įkvėpimą!“ Staiga žiauriai užsinorėjau karšto šokolado.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/