Rašau ir tobulėju

Miglė Gerčaitė

 

Tilto ilgis beveik keli kilometrai, aukštis vos keli šimtai metrų, žmonių – nesuskaičiuojama. Domas – vienas iš jų. Tiltą jis pereina du kartus: vieną ryte, kitą – vakare. Kartais jo rankose knygos, kartais kavos puodelis, o šiandien – fotoaparatas. Šįkart rytinį maratoną jis pradeda gana anksti. Saulė dar nepakilusi virš horizonto, kai jis jau stovi prie didžiulės raudonos konstrukcijos, bandydamas pamatyti savo kelio tikslą.

 

Spragtelėjęs fotoaparatu, jis padaro pirmąją nuotrauką ir pradeda eiti. Aplinkui dar tylu, tik retkarčiais pravažiuoja vienas kitas automobilis. Vaikinas eina neskubėdamas, kartais stabtelėdamas pasižvalgyti į po tiltu plytinčios upės gelmes. Gal ką įdomaus užtiksiąs. Netrukus iš tamsaus, beveik juodo vandens pradeda lįsti spindintis geltonas kamuolys, nušviesdamas tiltą. Domas atsidūsta ir eina toliau.

 

Pirmas žmogus, kurį jis sutinka, yra moteris. Ją pamato dar tolumoje, nes jos ryškiai rožiniai treningai tarytum spindi rytmečio saulėje. Kadangi rožinė dėmė greitai ryškėja, įgauna formą, jis sumąsto, kad moteris bėga. Jai artėjant, Domas pastebi vis daugiau detalių: jos šviesius, kelis kartus dažytus ir perdažytus, į uodegą surištus plaukus, baltus ausinukų laidus, metalinę apyrankę, kuri atspindėdama saulę mirksi tarsi šviesoforas, ir švarut švarutėlius, matyt, naujus sportbačius.

 

Vaikinas sustoja ir prie akių pakelia fotoparatą. Uždeda pirštą ant mygtuko ir laukia. Artėdama prie jo, moteris pastebi fotoaparatą ir sulėtina žingsnį. Ji jau nebebėga, o eina. Jos veide – tvirtai suspaustos lūpos. Vaikinas šypteli ir nuleidžia prietaisą. Kai ji sustoja priešais, jis pasijunta kaip mažas vaikas, kurį mama tuoj apibars dėl neplautų rankų ar saldainių persivalgymo.

 

- Ar žinojote, gerbiamasai, kad negalima fotografuoti žmonių, negavus jų leidimo? - ištaria ji, ant krūtinės sukryžiuodama rankas.
- Žinojau, - atsako jis nė kiek nesijaudindamas.
- Žinojo jis... - moteris pašaipiai papurto galvą, o jis nesulaiko šypsenos. - Tuoj aš jums paaiškinsiu, ką reikia žinoti, o ko ne.
- Nesijaudinkit, nenufotografavau. Taip greitai bėgot, kad nespėjau sufokusuoti.

 

Jos veidas iškart persimaino. Moteris nuo veido nubraukia nepaklusnią šviesių plaukų sruogą ir išdidžiai šyptelėjusi taria:

- Na, taip. Suprantate, aš kiekvieną dieną bėgioju, sportuoju, netinginiauju.
- Taip, taip, - Domas palinksi, kad parodytų, jog supranta.

 

 

Ji pradeda dėstyti, kaip ji, nors ir būdama labai užsiėmusi, darbšti moteris, vis tiek suranda laiko pasportuoti, nes juk sportas – sveikata. O sveikata – tai grožis, kurį Domas, be abejonės, turėjo pastebėti. Vaikinas mandagiai klausosi, o ji priduria, kad nuotraukose atrodo visai gražiai. Jaunuolis pasisiūlo ją įamžinti, bet ši atsisako – kuklinasi. Po kelių minučių įtikinėjimo ji galiausiai sutinka.

- Kad jau taip prašote, negaliu gi atsisakyti. Palaukite tik, susitvarkysiu, - taria ji, persirišdama plaukus, neklusnias sruogas užkišdama už ausų.

 

Domas jos kantriai laukia ir kai ji parodo, kad jau susiruošė, pakelia objektyvą. Ji išsitiesia, rankas uždeda ant klubų ir plačiai nusišypso. Domas pastebi, kad jos dantys akinamai balti ir nepamiršta to pasakyti. Tai, žinoma, sveiko gyvenimo būdo pasekmė. Moteris ne tik papasakoja, kaip ji sveikai gyvena, bet nepagaili patarimų ir jaunuoliui. Šis padaręs kelis kadrus, pasirausia kišenėje ir ištraukia baltą kortelę.

 

- Čia jums. Jei norėsite pamatyti nuotraukas, susisiekite, - taria jis jai.
- Žinoma, būtinai.
- Na, nenorėčiau daugiau jums trukdyti. Jūs, turbūt, dar daug nubėgti turite.

 

Jie atsisveikina ir moteris prabėga pro jį. Domas susizgrimba, kad nė nenutuokia, kiek praslinko laiko. Jis užmeta akį į laikrodį ir skubiai apsisuka. Eidamas atbulomis, laiko fotoaparatą priešais akis. Moters siluetas po truputį tolsta, o ir jis pats tarp jų didina atstumą, eidamas tolyn. Kai ji pagaliau žvilgteli sau per petį, Domas nuspaudžia mygtuką ir mikliai apsisukęs, pasileidžia bėgti.

 

Laimei, autobusas tą rytą vėluoja. Vaikinas, laukdamas stotelėje su kitais rytmetiniais keliautojais, peržiūrinėja nuotraukas. Ištrina visas, išskyrus paskutinę. Ją jis nusiųs moteriai su šviesiais plaukais ir rožiniais treningais. Domas nusišypso ir įlipa į autobusą.

 

 

 /Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/