Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Po šimtų tūkstančių metų, kai žmonija prilygs dar vienai išnykusiai rasei, gamta pamažu perims šį pasaulį, nugriaudama ar palaidodama mūsų industrinius monumentus, užgoždama plikus griuvėsius savo žaluma bei gyvybe.

Kaminai, seniau į debesis spjaudę juodus dūmus, surūdys, praras mūsų patikėtą jiems spalvą ir taps gamtos dalimi. Jie amžinai užges, bet pasidengs lapais ir grybais, kurie išmoks naudoti mūsų senojo pasaulio palikimą savo naudai. Tie grybukai ir lapai karaliaus ant kaminų, didės, iki kol visus pasiglemš ir mes būsime amžiams pamiršti. Užgims nauja, spalvota ir nenuspėjama pasaulio karta.

Apverčiu vaizdą aukštyn kojom.

Pirmas klausimas, iškilęs šio kalėjimo gyventojams visada toks pat – kodėl  viskas taip spalvota?! Net akis skauda...  nusidėjėliai pasodinami į fotelius, kurie prikabinti prie aukštų lubų ir tyliai slysta tolyn, pro dideles, rudas kolonas. Jose įtaisytos kameros atidžiai stebi kiekvieną kalinį. Netrukus nelaimėliai supranta, jog iššokti iš savo fotelių labai lengva, bet iš karto apsigalvoja, pamatę po savo tabaluojančiomis kojomis didelį baseiną, pilną ryklių.

Kaliniai pasiekia sienoje rymančias skyles, už kurių prasideda naujas gyvenimas. Dabar jie  mokslo eksperimentų žiurkės.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/