Klevo lapas, sukdamasis vėjyje, nukrito man ant džinsų. Jis buvo toks gražus ir spalvingas... Būtent už tai aš myliu rudenį. Laikotarpį naujų atradimų, jausmų... Taip dabar norėčiau pakeisti savo gyvenimą, tačiau vien apie tai užsiminus kitiems, pasidarau drovi, žodžiai užstringa gerklėje.

Tampu lyg paralyžiuota, stoviu vietoje negalėdama nieko ištarti, mintys pinasi, nusiviliu savimi ir viduje krentu it tas gražusis klevo lapas. Atrodo, toks didelis, spalvingas, bet greitai nukrenta ant žemės ir suplyšta.

xxx

Tai buvo eilinis vakaras parduotuvėje. Čia seniai niekas nesilankė. Senukas norėjo baigti darbą, kai pamatė mažą mergaitę. Ji keliavo link vitrinos su labai gražiu smaragdinės spalvos papuošalu.

- Norėčiau jį pirkti. Kokia kaina? - pasidomėjo mergaitė. Jos akys kupinos vilties.

- Kiek turi? - paklausė senukas šypsodamasis.
- Tik tiek, - parodė mergaitė. Jos delnuke gulėjo vos kelios monetos.
- To per mažai, - su gailesčiu pranešė pardavėjas.
- Bet rytoj mano sesers gimtadienis. Norėčiau ją nustebinti. Tai viskas, ką turiu.

Pardavėjas galop atidavė papuošalą. Mergaitė, nesitikėjusi tokios pabaigos, apkabino senuką. Padėkojusi išbėgo juokdamasi iš laimės. Kitą dieną sesuo nepriėmė dovanos. It vėjas ji nulėkė į parduotuvę.

- Kiek šis grožis kainavo? Žinau, kad mano sesė nedavė reikiamos sumos.
- Dėl kainos tariamės su pirkėju, - ramiai atsakė darbuotojas.
- Juk turbūt labai daug.
- Nesvarbu, kiek kainavo. Svarbu, kad ji paaukojo viską, ką turėjo, kad pradžiugintų jus. Aš taip pat turiu jums mažą dovaną, - senukas įteikė saldainių dėžutę. - Linkiu daug įsimintinų akimirkų, laimės, artimųjų palaikymo, šilumos. Šypsokitės ir eikite švęsti gimtadienio, tai jūsų diena!

Olivija tikrai buvo laiminga gavusi tokią netikėtą dovaną.

xxx

Kartą sėdėdama parke ji prisiminė ši atsitikimą. Olivija paniro prisiminimuose. Net nepastebėjo, kaip brangus jos širdžiai papuošalas nuslydo nuo kaklo. Tikriausiai atsisegė. Olivija atsistojo, apsidairė... Ryškūs saulės spinduliai spigino į akis ir nedavė jai įžiūrėti aplinkos.

Violeta sėdėjo ant kito suoliuko. Eilinį kartą mąstė apie gyvenimą. Jos akis užkabino kažką spindint. Mergina nei trupučio nesusigėdo. Griebė papuošalą. Kai Olivija atsitokėjo, papuošalo ieškot buvo per vėlu. Ją ramino tik viena mintis „Aš suteikiau džiaugsmo kitam žmogui. Ji vėliau supras, jog pasielgė blogai. Svarbiausia, mūsų santykiai su sese sustiprėjo.“

Mergaitė mėlynais džinsais išplėtė akis iš nuostabos. Akys, rodos, pasidarė triskart didesnės.

Staiga vėjas sustiprėjo ir klevo lapas, iki tol gulėjęs ant jos kelių, nukrito ant žemės. Pradėjo kristi pirmi lietaus lašai.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje (autorei- 12 metų), vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:43

Atgal