Rašau ir tobulėju

Lukas Mackevičius/ Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus. Nebuvo nė gyvos dvasios. Gatvėje stovėjo kelios mašinos, o ant namų plevėsavo kažkokios draiskanos. Įėjęs į apgriuvusį namą pamačiau įvairius žaislus, išmėtytus ant kilimo, o kitame kambaryje ant stalo buvo išdėliotos lėkštės. Laiptais užlipau į antrą aukštą. Ant žemės mėtėsi skudurai ir sudaužyti buteliai. Kitame kambaryje matėsi nepaklota lova ir išversti stalčiai. Visi šitie palikti daiktai simbolizavo evakuaciją. „Bet kas čia nutiko“? - paklausiau pats savęs. Įsivaizdavau, kas vyko tas kelias minutes prieš pavojų. Čia virė gyvenimas ir žmonės net nenutuokė, kad jie turės palikti savo namus. Tačiau kas privertė juos?

Pijus Makselis/ Klaidžiojau painiais nepažįstamų gatvių vingiais, ieškodamas žymiosios „Marlyn and sons“ laikrodžių parduotuvės. Mano visi draugai buvo ją apibūdinę kaip itin pigią, pilną prekių ir gražią, o jos savininkas Džošua Marlinas neva esantis pats maloniausias tipas visame Paryžiuje. Kitą dieną laukė mano brolio gimtadienis, o aš, kaip visada, pamiršau jam nupirkti dovanėlę. Tikėjausi pas Džošua rasti ką nors mane išgelbėsiančio. Kirtau kampą ties popierių skiautėmis nusėta gatve ir pagaliau pamačiau iškilmingą iškabą – „Marlyn & sons co., circa 1952“. Pradėjo kilti abejonės, ar čia tikrai taip pigu, kaip girdėjau.

Emilija Daugelavičiūtė/ Įsmunku pro bunkerio duris ir pagaliau pasaulis sustoja. Nebegirdžiu sprogimų ir šūvių, persekiojusių mus keturias dienas. Negirdėti skausmingų klyksmų ir dejonių, kurios lydi kiekvieną bėglį. Nurimsta net mano mintys, besivertusios viena per kitą pastarąsias dienas. Bunkeris ramus: nei kiekvieną skausmingą minutę mušančių laikrodžių, nei zvimbiančių aliarmų, pranešančių apie artėjančią oro ataką. Išvystu kampe suregztą voratinklį, jame mažas voriukas pasislėpęs ramiai laukia aukos, kuri niekada nepasirodys. Prieš savaitę visi kartojo: "Tai tyla prieš audrą!" Dabar tai maloni tyla, apgaubianti ir liūliuojanti.

Emilija Daugelavičiūtė/ Mikas trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. Įtampa, įkalinusi kambaryje keliolika žmonių, tiesiog varė iš proto. Kas gi jų laukė už stipriai užsklęstų geležinių durų? Kai kariai vidudienį su ginklais rankose įsiveržė pro lengvas, medines klasės duris, vaikus apgaubė baimė ir chaosas. Lydimi įremtų į nugarą ginklų ir komanduojamų šūksnių, jie palengva slinko per mokyklos kiemą, kol pasiekė aikštyną, kur buvo suvaryti ir kitų klasių vaikai. Vyresnieji ramino jaunėlius ir aiškino, jog tai tik pratybos. Aš tuo netikiu. Senelis man pasakojo, kad tai įvyksta kas penkiasdešimt metų.

Lukas Mackevičius/ Iš prabangaus miesto traukė tūkstančiai žmonių. Visi turėjo tą patį tikslą- „rasti geresnį gyvenimą“. Dėl mero įsivaizdavimų apie tobulą Vilnių Lietuva neteko labai daug pinigų. Prabangūs daugiaukščiai namai, įvairiausių formų tiltai ir be galo daug apšvietimo. Tarsi to būtų negana, valdžia toliau kuria planus. Nauji namai statomi vos ne kiekvieną dieną ir gamtos vis mažėja. Medžius pakeičia dirbtiniai medžiai su įvairiomis lemputėmis, kurios keičia spalvas pagal metų laikus. Žolė virsta dailiomis betono plytelėmis, o gyvūnai paversti robotais, kurie bėgioja ir skleidžia garsus. Tačiau viskam reikia be galo daug pinigų.

Emilija Daugelavičiūtė/ „Šiandien manęs laukia didi diena!“ - nusprendžiau aš, kai parduotuvei atsidarius išgirdau linksmus šūksnius. - Šiandien bus linksma šventė, Benai! - Taip, susitiksime pas mane po pamokų!- atsakė berniukas, besirenkantis šalia manęs gulinčius apelsinus. Jo akys nuslydo į mane. Kai jis priėjo ir paėmė mane į delną, pajutau, kokios šaltos jo rankos. Girdėjau žmones kalbant, jog dabar žiema, tačiau ten, iš kur kilusi aš, egzistavo tik šiltos, linksmos vasaros. Jis išsitraukė susiglamžiusį maišelį, tada mane ir dar vieną mano seserį ten įsodino. Mus apsupo tamsa.

Emilija Daugelavičiūtė/ Aš bėgu. Bėgu ir girdžiu, kaip už manęs byra betoninės sienos. Jie jau čia. Pamenu, kaip prieš mėnesį per žinias išgirdau, jog Kinijoje įvykus dar vienam atominių dujų nutekėjimui pievose šalia elektrinės pradėjo rodytis milžiniški skėriai. Žurnalistai pasakojo, kad šie monstrai viską siaubia miestuose ir kaimuose, nors dujų nuotekis buvo sustabdytas, vabzdžių mutantų vis daugėja. Aš netikėjau, jog jie sugebės persigauti pe kalnus ir nusiaubti visą Rusiją per artimiausius metus. Bet aš klydau.

Emilija Daugelavičiūtė/ Dangus niaukstosi, pajuntu tą malonų kvapą – tai lietus. Smulkūs lašai pradeda barbenti į mano langą, ši melodija ramina ir migdo. Tik staiga tolumoje pasigirsta bildesys, gal tai sunkvežimis, o gal šis malonus, gaivinantis lietutis tuoj virs siaubą keliančia audra? Medžių lapai šnara siūbuojami vėjo, lašai krenta kaskart švelniai tekštelėdami į balą – šie garsai tokie raminantys... Vėl tas bildesys, jau stipresnis, tai tikrai griaustinis. Artėja audra, bet ką ji atneš – gaivą ar nelaimes? Žilagalvis, sukumpęs senukas Feliksas, gyvenantis kitapus gatvės, tai supratęs skuba laukan, reikia surinkti lauko kėdes.

Lukas Mackevičius/ Ant storos medžio šakos tupėjo žvirblis. Nupešiotomis plunksnomis, pilkas ir liūdnas. Nunarinęs snapą žvelgė kažkur į tolį. Stebėjo kaip kiti skraidžiojo spalvoti, gražūs ir laimingi. Mažame ir prastai apšviestame kambaryje ant seno nuplyšusio fotelio sėdėjo Artūras. Šalia stovėjo stalas, o ant jo lapų krūva. Jis mąstė apie savo niūrų ir nuobodų darbą iš, kurio gaudavo „centus“. Kiekviena jo diena prasidėdavo triukšmingoje gatvėje, o baigdavosi tuščiuose ir nuobodžiuose namuose. Artūras dažnai pinigus pragerdavo, todėl mokeščiai už butą, skolos taip ir likdavo nesumokėtos.

Audrė Jokubauskytė/ Žvirblis vienišas tupėjo prie krūmo. Jo pilkas, apipešiotas plunksnas merkė lietus, lašai tarytum ašaros riedėjo jo liūdnu snapeliu. Tomas sėdėjo svetainėje. Priešais jį ant staliuko stovėjo vos nusiurbčiotas arbatos puodelis. Draugiją vaikinui palaikė tik mažytis roborovskio žiurkėnas, vakarui atėjus ėmęs sukti savo ratą. - Nori valgyt, mažiau?- priėjęs sušnabždėjo Tomas. Kaip visada, tyliai. Jis nebemokėjo kalbėti garsiai... Kai buvo mažas, buvo garsiausiai kalbantis berniukas klasėje, bet...

Audrė Jokubauskytė/ Jo žvilgsnis sustingęs žvelgė į tolį. Kūnas nejudėjo, būtum palaikęs berniuką mirusiu, jei ne pirštai, sunerti ir nerimastingai liečiantys vienas kitą. Vaiko širdis plakė kaip pašėlusi. Pavyko ar nepavyko? Girgžt! Durys koridoriaus gale atsidarė. Pro jas įšlepseno gal aštuoniasdešimties metų senučiukas, susitraukęs kaip slyva, o nuo baltų ligoninės lempų dar ir išbalęs kaip senis besmegenis. Dar panašesnį į sniego senį jį darė juokinga kepurėlė, panaši į vazoną. Berniukas pasuko žvilgsnį ir jo lūpų kampučiai šiek tiek pakilo į viršų, o akyse žybtelėjo smalsumo kibirkštėlės.

Lukas Mackevičius/ Patogiame krėsle sėdėjo žilstelėjęs vyriškis. Rankoje laikė pultelį ir junginėjo kanalus. Nekantriai laukė futbolo varžybų, kurios netrukus turėjo prasidėti. Vietoj to rodė kažkokius kvailus holivudinius filmus. Deividas jau buvo pasiruošęs bulvių traškučių ir limonado, nes mėgdavo atsinešti maistą prie televizoriaus. Tačiau jis nemėgo, kai televizija nepaiso programos. Jis pagalvojo apie Emanuelį, kuris nebuvo toks kantrus ir tai jį privertė nusijuokti. Emanuelis, vis dar degdamas pykčiu, įžengė į kambarį, kuriame sėdėjo Deividas. Jis nekreipė į jį dėmesio, nes spoksojo į televizorių. Emanuelis pabandė paslėpti savo pyktį ir gana linksmai paklausė.

Pijus Makselis/ Saulė pamažu dingsta už horizonto ir jis tyliai stebi kiekvieną pradingstantį spindulį. Priešais pastatyta žvakė su kiekvienu atodūsiu pamažu lydosi, menksta ir gęsta. Vyras bando pakelti ranką, bet ši tik sunkiai nudrimba. Pro kambario langą jis lėtai žvelgia, kaip pamažu miršta amžinoji saulė. Galiausiai ištiesia rankas, kojas ir nuleidžia galvą. Vyrą apgaubia juoduma. -...Rezultatai, panele,- mokytojas žvilgtelėjo į lapą ir nutaisė miną, Anai išduodančią jos lemtį,- neigiami. Ji pažvelgė į mokytoją iš klasės galo. Staiga ji supyko, akys pritvinko ašarų.

Pijus Makselis/ Galbūt ta universiteto salė buvo skirta posėdžiams. Galbūt ją naudojo šventėms, tačiau dabar ten bruzdėjo įvairiausi žmonės, besistebintys keisčiausiomis knygomis – kai kurios apdegę, kitos pripildytos komentarų, kurių neperskaitytum, tačiau viena, nors kitiems neįdomi, man užkliuvo už akių. Maža, kelių šimtų puslapių storumo knygelė. Kai kurios teksto dalys užtušuotos juodu rašalu. Knygos aprašymas teigia, jog čia yra „Les Misérables“ dvyliktasis tomas, tuometinės vyriausybės smarkiai cenzūruotas. Nežinia, kas jiems nepatiko užtušuotose eilutėse, tačiau šių buvo daug.

Pijus Makselis/ Saugumiečiams jo reikia dėl jo tekstų – šių eilutėse kažkas glūdi. Kažkas, ko bijo tie ateiviai... Nežinau, ar pats vaikas tai supranta, bet manau, kad taip. Jis niekam neduoda skaityti, ką parašė. Kažką sukuria ir padeda į stalčių. Net jo tėvai nežino, kad jų sūnus rašytojas. Man vieną dieną pavyko įsmukti į jo kambarį ir nukniaukti kelis lapus. Vaikis rašo keista kalba. Ne lietuvių, ne anglų... abejoju, ar kas nors žemėje šneka ja. Prie jo rašinių prikabinti žemėlapiai, kur viskas taip pat nurodyta tais heroglifais. Nusprendžiau pasiimti visus jo lapus, greitai padaryti kopijas ir šias išsiųsti MI6 į Londoną.

Lukas Mackevičius/ Eriką pamatė stovintį eilėje. Pasisveikinęs Tomas pradėjo kalbą apie atostogas. Besišnekučiuodami priėjo prie bilietų kasos ir netrukus jau straksėjo laiptais į nurodytą salę. Joje praleido pustrečios valandos. Išeidami jie buvo labai patenkinti filmu. Pasižiurėjęs filmą Tomas ėmė svajoti. Jis norėjo patekti į tokią šalį, kur gyvena drakonai, goblinai ir kiti fantastiniai padarai. Kitą dieną jis susapnavo, kad dalyvauja įvairiuose mūšiuose su įvairiais padarais ir skraido su drakonais. Visa tai papasakojo Erikui, kuris pasisiūlė pagal jo sapną parašyti istoriją.

Lukas Mackevičius/ Senos, apdriskusios knygos. Piteris jas įnirtingai vartė ir tarp jų ieškojo kompaktinio disko. Tai buvo trečio aukšto palėpė, o joje milžiniška senų knygų lentyna. Aplinkui mėtėsi seni, apdulkėję ir niekam nereikalingi daiktai. Lubos apaugusios voratinkliais, o sienos jau smarkiai pelijo. Ant vieno voratinklio tūnojo vos įžiūrimas voras. Staiga pačiame kampe Piteris pamatė voką. Nedelsiant pačiupęs jį ėmė apžiūrinėti. Voke buvo jo ieškomas kompaktinis diskas. Jis džiaugėsi, kad pagaliau galės įsirašyti filmą, kurį jau seniai rekomendavo draugas. Bet jo džiaugsmą nutraukė laiptų traškėjimas...