Rašau ir tobulėju

Audrė Jokubauskytė

Jo žvilgsnis sustingęs žvelgė į tolį. Kūnas nejudėjo, būtum palaikęs berniuką mirusiu, jei ne pirštai, sunerti ir nerimastingai liečiantys vienas kitą. Vaiko širdis plakė kaip pašėlusi. Pavyko ar nepavyko?

Girgžt! Durys koridoriaus gale atsidarė. Pro jas įšlepseno gal aštuoniasdešimties metų senučiukas, susitraukęs kaip slyva, o nuo baltų ligoninės lempų dar ir išbalęs kaip senis besmegenis. Dar panašesnį į sniego senį jį darė juokinga kepurėlė, panaši į vazoną. Berniukas pasuko žvilgsnį ir jo lūpų kampučiai šiek tiek pakilo į viršų, o akyse žybtelėjo smalsumo kibirkštėlės.

-Ko čia vėpsai?

Neatrodė, kad senukas būtų draugiškai nusiteikęs. Piktai burbėdamas jis klestelėjo ant suolelio priešais vaiką ir dar sykį pakartojo:

-Ko čia vėpsai?

Berniukas nudelbė akis.

-At... si... siprašau...-sumurmėjo.

-Ką? Aš ne jaunuolis, šnekėk garsiau!

Sulig šiais senuko žodžiais dar sykį prasivėrė durys koridoriaus gale, ir pro jas, stumdama dardantį vežimėlį, įlėkė seselė. Ji stabtelėjo prie laukiančiųjų, žvilgtelėjo į berniuką ir, pasitaisiusi akinius, tarė:

-Benas Lelinskas?

Berniukas kilstelėjo ranką.

-Liko valanda iki operacijos pabaigos. Viskas bus gerai, nepergyvenk.

Tarsi mostelėjus burtų lazdele vaiko veide nerimą pakeitė plati šypsena. Atsakydama seselė šiek tiek dirbtinai nusišypsojo.

-Ateisiu, kai operacija bus baigta,- pasakė ir toliau nudardėjo su savo vežimėliu į kažkurio gydytojo kabinetą.

Nežinia, ar vaikas išgirdo šiuos jos žodžius. Jis buvo toks laimingas...

xxx

Jie uždarė kabineto duris, manė, kad Benas negirdės, bet jis girdėjo. Girdėjo, kaip sunkiai serga mama. Girdėjo, kaip gydytojas klausė mamos, ar ji tikrai nori operuotis. Ir kokia pavojinga bus operacija.

Bet pirmajį etapą, kurį gydytojas nurodė kaip pavojingiausią, mama ištvėrė ir dabar Benas buvo neapsakomai laimingas.

-Mano sūnų irgi operuoja,- tyliai pasakė senukas. Visai nepiktai, negu kad vaikas tikėjosi, vos supratęs, kad senelis ruošiasi kažką pasakyti. Vyriškio balse galėjai jausti švelnumą, iki šiol slėptą po šiurkštumo šydu.-Avarija. Kažkoks girtuoklis įvažiavo į mašinos šoną. Lūžę šonkauliai pažeidė plaučius.

-Nepasisekė... Bet mano sergančiai mamytei viskas gerai, jūsų sūnui irgi taip bus!

Senelis nusijuokė:

-Tikriausiai, Benai, tu teisus...

Pusė devynių. Prieš tai atėjusi seselė senukui pranešė, kad jo sūnaus operacija buvo sėkminga. Vyriškis pabučiavo berniuką ir koridorių paliko lyg ant sparnų. Benas liko sėdėti ir laukti operacijos rezultatų vienas. Tik – tak, tik - tak... Sieninio laikrodžio rodyklės tukseno kaip pašėlusios. Neatsiliko ir Beno širdis, rodės, netelpanti krūtinėje. Nagi, mamyte... Aš laukiu tavęs...

Dar sykį prasivėrė durys koridoriaus gale. Pro jas, stumdama dardantį vežimėlį, įėjo seselė. Ji stabtelėjo prie berniuko, žvilgtelėjo į jį ir, pasitaisiusi akinius tarė:

-Benai Lelinskai...

Nagi, mama.... Aš laukiu tavęs! Paimti tavo šiltą delną, apkabinti tave... Mama...

Bet seselė kažko delsė. Ji žvelgė į berniuką nenusakomu žvilgsniu ir po nemažos pauzės jos lūpos lėtai prasivėrė...

-Benai Lelinskai... Jūsų mamytės operacija nepavyko.

 /Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/