Jo akys nuslydo į mane. Kai jis priėjo ir paėmė mane į delną, pajutau, kokios šaltos jo rankos. Girdėjau žmones kalbant, jog dabar žiema, tačiau ten, iš kur kilusi aš, egzistavo tik šiltos, linksmos vasaros. Jis išsitraukė susiglamžiusį maišelį, tada mane ir dar vieną mano seserį ten įsodino. Mus apsupo tamsa.

- Dvi citrinos bus euras devyniasdešimt, - išgirdau gerai pažįstamą pardavėjo Juozo balsą.

Kelionė iki mano naujų namų nebuvo labai smagi, stiprūs šalto vėjo gūsiai mudvi nešiojo ir trankė tai į pirkėjo koją, tai į jo dviratį.

Kai pasiekėme savo kelionės tikslą ir galiausiai buvome išleistos iš savo tamsiosios vienutės, aš nesugebėjau nieko kito tik stebėtis. Beno virtuvė palyginus su mūsų parduotuve erdvi ir naujoviška.

„Tikiuosi čia užsibūti ilgiau“ - tyliai pamaniau sau. Ir kaip tik tada naujasis mūsų prižiūrėtojas griebė – ne mane, kitą citriną ir padėjo ją ant kažkokios medinės lentelės, kažkas metalinio suspindėjo jo rankoje ir apakinta saulės nespėjau išvysti, kaip berniukas perrėžė ją per pusę.

Sekundę pamaniau, kad mano širdis sustojo. Galvojau bėgti, bet neturiu kojų, kovoti taip pat negaliu, nes trūksta rankų. Žudikas prislinko prie manęs ir štai atėjio man paskutinioji. Pamenu, mano gimtinėje vaisiai buvo labai svarbūs, žmonės be mūsų neišgyventų, bet jie mūsų nevalgė. Pajuntu šaltus ašmenis, smingančius į mano kūną. Aš bijau. Matau, kaip kita mano pusė nurieda, bet aš dar čia, dar gyva.

Bet Benas čia nesustoja, jis išsitraukia kažkokį siaubingą aparatą ir griebia mane. Pasigirsta siaubingas ūžimas. Jaučiu šimtus ašmenų, atimančių iš manęs paskutinius gyvybės lašelius.

- Sūneli, tai nuostabus limonadas!

Jaunojo žudiko namuose girdžiu šurmulį, linksmus pokalbius. O aš guliu čia, tamsioje šiukšlių dėžėje. Dar vis gyva, dar vis kenčianti.

- Kas nutiktų, jei kas nors imtų ir išspaustų žmogų, iki paskutinio gyvybės lašelio, o tada tiesiog išmestų?- atsiduso citrina, jusdama tiksint paskutiniąsias savo gyvenimo sekundes.

Ko nežinojo citrina, tai buvo parašyta.Virtuvėje gulintis dienoraštis žinojo, jog ir žmonės kartais kitus išnaudoja, o tada atsikrato. Paskutinis Beno įrašas teigė, jog tėčio gimtadienis buvo tikrai linksma šventė. Nors kasmet jis vis artėja prie mirties slenksčio, šie metai buvo ypatingi, nes tėvas pagaliau mirė – dešimt minučių po savo šventės.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 16:01

Atgal