Ant sofos sėdėjo šešiolikos metų berniokas. Rankoje Emanuelis stipriai spaudė telefoną ir nekantriai laukė atsakymo į žinutę. Kuo daugiau laiko praeidavo, tuo labiau nervinosi. Atrodė, jog tai tęsiasi visą amžinybę, bet truko tik penkiolika minučių. Praėjus dar penkiolikai minučių situacija nepasikeitė ir Emanuelis, nusviedęs telefoną, išėjo. Jo akys degė pykčiu.

Patogiame krėsle sėdėjo žilstelėjęs vyriškis. Rankoje laikė pultelį ir junginėjo kanalus. Nekantriai laukė futbolo varžybų, kurios netrukus turėjo prasidėti. Vietoj to rodė kažkokius kvailus holivudinius filmus. Deividas jau buvo pasiruošęs bulvių traškučių ir limonado, nes mėgdavo atsinešti maistą prie televizoriaus. Tačiau jis nemėgo, kai televizija nepaiso programos. Jis pagalvojo apie Emanuelį, kuris nebuvo toks kantrus ir tai jį privertė nusijuokti.

Emanuelis, vis dar degdamas pykčiu, įžengė į kambarį, kuriame sėdėjo Deividas. Jis nekreipė į jį dėmesio, nes spoksojo į televizorių. Emanuelis pabandė paslėpti savo pyktį ir gana linksmai paklausė.

- Ką tu darytum, jeigu mergina tau neatrašo?

Deividas šiek tiek patylėjo ir, nusukęs akis nuo ekrano, pažvelgė į Emanuelį.

- Ką turi omenyje?

- Tiesiog noriu tavo atsakymo.

Deividas pasikrapštė pakaušį.

- Koks buvo klausimas?

- Ką darai, kai mergina tau neatrašo? - piktai pakartojo Emanuelis.

- Žiūrint, kokia situacija...jei... - Deividas vėl įsispoksojo į televizorių, nes pradėjo rodyti futbolą.

- Tai aš sulauksiu tavo atsakymo?

- Ai, - numojo ranka senelis. - Eik iš čia. Dabar futbolas.

„Įvartis!”- netrukus pasigirdo šūksnis iš kambario.

Gabrielė sėdėjo autobuse ir maigė telefoną. Ji susirašinėjo su vaikinu, su kuriuo suplanavo pasimatymą. Jos veidą puošė šypseną. Koks keistas ir retas jo vardas... Morkus.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 16:18

Atgal